Lietuvoje prieš kelis metus viešėjęs A.Makine sakė, kad žmonės, dar gyvenę Sovietų Sąjungoje, turi tik jiems būdingą skaitymo būdą, kalba ta pačia sociologine ir istorine kalba, kuri vakariečiams nesuvokiama. Todėl su skaitytojais iš Rytų Europos užsimezga kitoks, ypatingas ryšys. Nors „Trumpų amžinų meilių knygoje“ kalbama apie universalius dalykus, tikiu, kad Sovietų Sąjungos praeitį dar prisimenantys žmonės skaitydami šią knygą supras, ką taip sakydamas rašytojas turėjo omenyje. Kai kurios knygoje aprašomos sovietinio gyvenimo realijos tampa daugiau negu vien tik lengvai suvokiamais simboliais, o skaudi pasaulėjauta – tokia atpažįstama. Pabėgimai, išsilaisvinimai iš to A.Makine aprašomo aplinkos juodulio – galbūt iš tiesų šioje santvarkoje negyvenusiems žmonėms tai iki galo niekada nebus suvokiama?
Ši knyga – apie tai, kas padeda išgyventi toje niūrioje realybėje, šalyje, kurioje taip tragiškai trūksta meilės. „Trumpų amžinų meilių knygoje“ – aštuonios istorijos, kuriose sudėliota kelionė per praeitį – nuo sąstingio iki sovietinės santvarkos griuvimo. Nors iš pradžių gali atrodyti, kad šie pasakojimai tarpusavyje nesusiję, iš tiesų vėliau jie gula į vieną grandinę, o pirmoji istorija ratą uždaro paskutiniojoje.
Pasakojamos istorijos – bandymai užfiksuoti, sustabdyti jausmą, tą ypatingą akimirką, kurioje išsiveržiama iš aplinkos kiauto ir įvyksta kažkas svarbaus. Tai – netvarių rojų dėlionės, prie kurių akimirkai priartėjame, vėliau nenumaldomai nutolstame, tačiau gauname atlygį – atsiminimus apie jausmą, aistrą, grožį, išgyventą meilę, praradimą. „Lemtinga mūsų klaida siekti amžinų rojų. Nenusibostančių malonumų, ilgalaikių ryšių, kaip lianos gajų glamonių: kamienas nudžiūsta, o šakos ir toliau žaliuoja. Per šitą trukmės maniją pražiopsom daugybę netvarių rojų, vienintelių, prie kurių per žaibišką mirtingųjų kelionę galime priartėti. Dažnai jie akinamai nušvinta tokiose paprastose ir palaikėse vietose, kad net nesiteikiam stabtelėti“. (p. 59)
Toks netvarių džiaugsmų, meilės ieškojimas šioje knygoje dažnai atrodo kaip vienintelė išeitis sistemoje, siekiančioje nužmoginti. „Jau supratau: mums svarbiausia – vien džiaugtis gyvenimu, o kad mūsų nesivytų suakmenėjusios ideologijos duobkasiai, turėjome bėgti, sparnuoti kaip lyno akrobatai skristi nuo vienos meilės prie kitos, nuo vieno netvaraus malonumo prie kito...“ (p. 96)
Knygoje jautriai, poetiškai, netgi kone nostalgiškai pasakojamos meilės istorijos, kurios gali būti tokios skirtingos, tačiau iš tiesų viduje talpina tą patį. Čia randame pasakojimą apie platoniškai susižavėjusį berniuką, apie jau patyrusį jaunuolį, suvokiantį meilę kaip aistringą malonumą, du senukus, patamsyje vienas kitam pasakojančius judviejų švelnią istoriją, arba obelų sodo labirintą, kurio viduryje mergina pasakoja apie savo meilę, kuri, kaip vėliau pasirodo, tebuvo tik iliuzija, dar vienas nesėkmingas bandymas pabėgti. Visos šios meilės – amžinosios, nors knygoje trunka tik akimirką, nes visos jos pavaldžios tikėjimui, kad pats šis jausmas yra išlaisvinantis, pakylėjantis į kitą būtį.
A.Makine kalba – grakšti, išieškota, autorius, kaip visuomet, nedaugžodžiauja. Jau skaičiusieji kitas jo knygas nesunkiai atpažins tą patį braižą ir pasakojimo būdą. Ne veltui ne viename interviu autorius sakė, kad jam kiekvienas žodis yra labai svarbus, o rašytojas gyvena nuolatinėje netikslaus žodžio panikoje. Tad ir ši knyga tokia, kurioje kiekvienas žodis įdėtas kruopščiai apmąsčius, kokią reikšmę, kokią nuotaiką jis kuria. Ir tegul neapgauna jūsų pakankamai nedidelė knygos apimtis – tokioje glaustoje knygoje pasakoma išties daug. Tikiuosi, kad ir jums skaitant šią knygą švystelės tie skvarbūs šviesos blyksniai, priversiantys pagalvoti, kas gi yra jūsų netvarūs rojai, kurių laikas nesugebėjo sunaikinti.
