Dabar populiaru
Publikuota: 2018 lapkričio 29d. 17:02

Knygos recenzija. Apleistos vietos, apleisti gyvenimai

Knygos viršelis 15min recenzija
Leidyklos nuotr. / Knygos viršelis

Italų rašytoja Donatella Di Pietrantonio 2011 m. debiutavo romanu „Mano motina kaip upė”. 2013 m. išleistas kūrinys „Mano gražuolė“. Dabar kalbu apie naujausią autorės romaną „Sugrąžintoji“, kurį pas mus išleido Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla (iš italų kalbos vertė Gitana Vanagaitė).

Visi trys stambiosios prozos kūriniai sulaukė palankių kritikų ir skaitytojų vertinimų, buvo apdovanoti premijomis. „Sugrąžintąją“ atradau užsukusi pas „knygynėlio merginas“ – iš karto sudomino tema – sudėtingi šeimos narių santykiai, motinystė, jos atsakomybės, esminis palikto vaiko motyvas.

Iš tiesų – knygoje randu labai daug. Ir iš karto į akis krinta tai, kad autorė pasirenka skaudžią istoriją pasakoti anaiptol ne sentimentaliu stiliumi, virkaujančiu ar didaktišku tonu. Savotiškas naratyvinis santūrumas, nešališkumas, lakoniškumas tik prideda pasakojimui vertės – tada kritiniai išgyvenimai, pagrindinių veikėjų atsivėrimai tampa dar brangesni ir vertesni, prikausto dėmesį ir įneša net šiurpinančios įtaigos.

Iš tiesų – knygoje randu labai daug. Ir iš karto į akis krinta tai, kad autorė pasirenka skaudžią istoriją pasakoti anaiptol ne sentimentaliu stiliumi, virkaujančiu ar didaktišku tonu.

Būtent – man „Sugrąžintosios“ istorija pasirodo be galo įtaigi, įtraukusi nuo pirmų puslapių, perskaičiau per vakarą – autorės kuriama intriga subtili, o kulminacija taip pat įdomiai suraizgyta. Taigi – apie ką? Jau pirmas sakinys žadina skaitytojo smalsumą – protagonistė teigia: „Būdama trylikos nebepažinojau pirmos savo motinos“.

Mergaitė, sunkiai gyvenančių tėvų atiduodama pasiturintiems giminaičiams. Vieną dieną jau paauglė mergina įtėvio atvežama prie tikrųjų tėvų durų – su lagaminu ir „pilnu krepšiu bet kaip sumestų batų“. Jai niekas nieko neaiškina. „Tai atvažiavai“ – prataria biologinė motina. Iš pakankamai prabangaus gyvenimo – tikrųjų namų skurdas ir vargas. Abejingi, skurdo ir gausaus vaikų būrio (mažylis – neįgalus) išvarginti gimdytojai, naktimis į lovą besišlapinanti sesuo Adrijana, su kuria pagrindinė herojė dėl vietos stokos miega, du vyresni broliai, visai neromantiški buities darbai...

Didžiausias galvosopis – „mergaitė su lagaminu“ vis dar gyvena nenutraukusi bambagyslės su užauginusia mama Analdžisa – šioji nepateikia jokių paaiškinimų, su buvusia globotine nesusitinka, tiesiog domisi „iš tolo“, per aplinkinius žmones, prisideda prie jos gyvenimo daiktais ir pinigais. Protagonistei sakoma „tiesa“ – kad biologiniai tėvai užsimanė ją susigrąžinti, tačiau pastarųjų elgesys perša visai kitokią tiesą. Kūrinio pabaigoje paaiškėja, kad Analdžisa meta nevaisingą vyrą, susiranda naują mylimąjį ir susilaukia nuo jo sūnaus.

Todėl ir „atsikrato“ globotinės – iš knygos pabaigos galima nujausti, kad prie to stipriai prisidėjo naujasis vyras. Skaudus smūgis ir daugybė klausimų – ar egzistuoja „kraujo šauksmas“ – ar „savą“ ir „svetimą“ vaiką galima mylėti vienodai? Kas apskritai formuoja tas „savumo“ ir „svetimumo“ kategoriją – biologija? Socialiniai konstruktai? Emocijos? Kokias teises ir pareigas įgyja įsivaikinantieji? Ar skurdas gali būti pateisinama priežastimi atiduoti savo vaiką? Kokias dvasines kančias patiria „sugrąžinamas“ vaikas? Kaip sąžiningai atsisveikinti? Kaip mokėti palikti? Kiek tiesos slypi posakyje – „mama – ne ta, kuri pagimdė, o ta, kuri užaugino“? Ar įmanoma ramiai gyventi, atsisakius savo užauginto vaiko? Kartu stipriai eina užtekstinis feministinis diskursas – kur visoje šitoje situacijoje protagonistę drauge su Analdžisa globojęs vyras? Kokios jo teisės ir pareigos? Apskritai – ar naujojo vyro ir bendro sūnaus tėvo valia gali būti svarbesnė už pareigas kitam vaikui?

Traumines patirtis, jų įtaką asmenybės formavimuisi ypatingai gerai atskleidžia kelios veikėjos įžvalgos: „Laikui bėgant pranyko ir tas miglotas normalumo supratimas, todėl šiandien iš tikro nežinau, koks dalykas yra motina. Neturiu šito jausmo, kaip galima neturėti sveikatos, prieglobsčio, tikrumo. Gerai pažįstu šią nuolatinę tuštumą ir negaliu jos įveikti. Ima svaigti galva vien pradėjus gilintis į savo vidų. Tik negyvas peizažas, neleidžiantis naktį užmigti, o kelias miego valandas paverčiantis košmarais. Vienintelė mano motina, niekuomet manęs neapleidusi, - tai mano baimių motina“ ( 128 p.). Labai jautru ir iškalbinga.

Ši knyga – tai kartu ir paauglės iniciacija, prisilietimas prie kitokio gyvenimo, savo sutrikusios tapatybės suvokimas, ryšių su pražuvusia šeima užmezgimas, seserystė.

Ši knyga – tai kartu ir paauglės iniciacija, prisilietimas prie kitokio gyvenimo, savo sutrikusios tapatybės suvokimas, ryšių su pražuvusia šeima užmezgimas, seserystė. Protagonistė ir jos sesuo Adrijana tampa labai svarbios viena kitai ir tai knygoje nušviečiama gražiai ir tikrai. Svarbi ir draugystė iš „ankstesnio pasaulio“ – su Patricija ir palaikančia jos mama.

Bene aštriausių pipirų paberia incesto motyvas – mergina ir jos brolis Vincentas pajunta vienas kitam fizinę trauką. Man atrodo, tai labai vykęs motyvas – iš esmės – du svetimi žmonės, neturėję progos užmegzti giminiško brolio-sesers ryšio. Dabar – du jaunuoliai, tarp kurių mezgasi jau visai kitoks santykis, kurį nutraukia Vincento žūtis.

Apie išsiskyrimus. Apie motinystę ir kaltę. Apie seserystę. Atsakomybę. Praradimus. Draugystę. Geismą. Apie traumas ir terapijas. Jautri, išmintinga, gili knyga.

„Ir aš nebematydavau prasmės gyventi šiame pasaulyje. Šimtus kartų tyliai kartodavau žodį mama, kol jis prarasdavo bet kokią reikšmę ir pasidarydavo tik lūpų mankšta. Tapdavau dviejų gyvų motinų našlaite. Viena mane paliko dar su savo pienu ant lūpų, kita mane paliko trylikos metų. Buvau išsiskyrimų, netikrų ir nutylėtų giminysčių, atstumų duktė. Nebežinojau, iš kur buvau atsiradusi. Iš tikro net ir šiandien to nežinau“ (138 p.).

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Gera keliauti kartu

Praktiški patarimai

Sveikata