Dabar populiaru
Publikuota: 2018 gruodžio 17d. 19:02

Knygos recenzija. Ar dar nepritrūkome oro?

Marijus Gailius „ORO“ 15min recenzija
Marijus Gailius „ORO“

Marijus Gailius, skaitytojams pažįstamas iš publicistinių straipsnių, knygų apžvalgų „Literatūroje ir mene“ ir kituose leidiniuose, 2012 metais išleido savo pirmąją knygą „Šlapias spalis“, o dabar vėl pasirodo su romanu „Oro“, sunkiai išsitenkančiu šiuolaikinės lietuvių literatūros lentynėlėse.

Knyga, kurios erdvėlaikis aprėpia tiek dabarties pasaulį, tiek nelabai tolimą ateitį, 21 amžiaus pabaigą – pulsuoja daugybės veikėjų gyvenimų, susipynusių tarpusavyje, slinktimis, gamtinėmis, technologinėmis aktualijomis ir bandymais paspėlioti, galbūt ir truputį šaržuoti tai, kaip atrodys šio amžiaus pabaiga.

M.Gailiaus romanas šiandieninės lietuvių literatūros kontekste neabejotinai yra šviežias ir originalus įvykis. Distopijų žanras, ne per seniausiai taip išpopuliarėjęs tarp paauglių, suaugusių literatūroje savo vietos dar neranda, nes, tiesą sakant, nelabai ir yra kam jos ieškoti (kaip labiausiai pataikančias į distopijos žanrą galima būtų paminėti J.Melniko „Maša, arba Postfašizmas“ ir G.Aleksos „Ėriukėlis stiklo ragais“).

Pasirinkdamas tokį pasakojimo būdą, autorius ir kuria kontrastą, ir tuo pat metu leidžia pastebėti abiejų laikmečių panašumus

Įdomi romano struktūra – viena knygos dalis skiriama dabarčiai, o kita – įvykiams po kelių dešimtmečių, po potvynio Danielius. Kiekvienas knygos „ėjimas“ lygiagrečiai apima abi erdves, todėl keliaujama dvejomis pasakojimų linijomis, šokinėjant į ateitį ir atgal. Pasirinkdamas tokį pasakojimo būdą, autorius ir kuria kontrastą, ir tuo pat metu leidžia pastebėti abiejų laikmečių panašumus: nors ateitis tarsi žymiai grėsmingesnė, su realiomis klimato kaitos pasekmėmis ir dar labiau pažengusiomis technologijomis, vis dėlto abiejų pasakojimo plotmių veikėjai gyvena nepastovų, neramų gyvenimą, sunkiai sprendžia tiek vidines, tiek išorinės savo problemas.

Knygoje aprašomus įvykius tiesiogiai ar netiesiogiai apjungia centrinė kūrinio figūra – garsus klimatologas Vincentas Šemeta, mįslingai nuskendęs jūroje ir tiesiogiai pasirodantis tik knygos pradžioje. Dabartyje veiksmas prasideda blogomis Šemetos prognozėmis apie klimato kaitą, jūros lygį, kiekvienais metais pakilsiantį 12 milimetrų, o ateityje matome jau įvykusią katastrofą – potvynį. Po žūties profesorius Šemeta palieka daug paslaptingų užuominų, priversdamas savo dukras Izabelę ir Filomeną, žmoną Mortą, buvusį studentą Jokūbą ir kitus artimus žmones leistis į jų išaiškinimą.

Ateities Lietuvoje politinės galios nepasidalina Hiacintas – garsios pogrindinės interneto organizacijos „G&G“ lyderis ir Juodojo Mėnulio – nacionalistų organizacijos nariai. Į viską tarsi iš viršaus žiūri ir kiekvieną ėjimą numato GAP – politikos veteranas. Abi politinės organizacijos romane vaizduojamos gana komiškai. Juodojo mėnulio nariai, iš potvynio nusiaubto Londono pabėgę emigrantai, kai kurie net nematę Lietuvos ir vos kalbantys lietuviškai, tačiau cituojantys Mikalojų Daukšą: „ne šalies gražumu, ne miestų ir pilių tvirtumu gyvuoja tautos, bet daugiausia išlaikydamos ir vartodamos savo kalbą. <...> kas kad jie žmonės – be pilietybės, vis tiek jiedu, Kju ir Riči, bus Lietuvos, kaip Lietuva yra jų – jų ir vien jų, bet tikrai ne azijatų ordų“ (p. 211). O „G&G“, geigrynai, deklaruoja absoliučiai skirtingas nuostatas, kairiąsias pažiūras: „vaikus ne produk’enti šitame krašte, o import’enti iš katastrofų ridžijonų pridaigin’ing juos grynosiose komunose ir kituose lokaliuose tuntuose arba šeimose nepriklaus’ing nuo oridžinų ir lytinės identitybės! Už ažijienį įaugį Europoje! Už orią tęst’ingę senatvę įjungtyje! Už multiseksual’ingę ir multikultūr’ingę Lietuvą! Už gyven’erą pritaikiusis prie klimato, o ne išgyven’erą padavusis klimato kaprizams!“ (p. 53).

Iš poros citatų galima pastebėti ir kai kurias romano kalbos ypatybes: pasakojimo kalba gyva, vietomis kandi ir ironiška. Skirtingus laikotarpius autorius aiškiai pažymi ir kalbinėje knygos plotmėje – ateityje veikiančių herojų kalbą kartais net sunku suprasti, nes sakiniai prigrūsti angliškų, tik sulietuvintų žodžių su neaišku kokiomis galūnėmis. Ilgesni epizodai, parašyti tokia maniera, net pradeda kelti susierzinimą, tik neaišku, ar dėl to, kad reikia ypač atidžiai skaityti, ar dėl to, kad tas perspaustas kalbos „suanglėjimas“ primena dabar tokį populiarų diskursą, pranašaujantį tuoj ateisiantį autentiškos lietuvių kalbos sunykimą.

Iš poros citatų galima pastebėti ir kai kurias romano kalbos ypatybes: pasakojimo kalba gyva, vietomis kandi ir ironiška.

Vis dėlto esminiai knygos veikėjai yra ne žmonės, besiblaškantys tarp neišaiškintų paslapčių ir galios žaidimų, bet gamta, o tiksliau – jūra, kuri yra visur, fiziškai prie jos net nebūnant. Knyga ir pradedama jūros monologu: „Aš esu tavo kūne. Tavo vonioje. Aš – plastikiniame butelyje. Aš lašu, aš varvu, aš kliokiu. Aš – tavo gurkšnyje. Tu springsti manimi. Tu dūsti. Tiek daug vandens, o nėra ko gerti. Aš vanduo, nuo kurio tu mirsi. Mane vadina Baltija“ (p. 9). Jūra, buvusi pilna gyvybės ir mėlio, romane primena „skalbinių nuoplovas“, „lavono odą“, „gyvsidabriu mirguliuojančią balą“, o mirtys vandenyje jau seniai pralenkė eismo įvykių statistiką.

Jūra romane reprezentuoja bendrą žmonių būklę, jauseną – gamtoje, kaip ir kasdienybėje, vyksta chaosas. Technologijų pažanga sunkiai įsivaizduojama: visi turi savo tinklaodes, „duomenų kūnus“, kurie gali tarpusavyje bendrauti, samprotauti ir dažnai pasirodo išmintingesni už „gyvus“ žmones. Iš anksto galima pasirinkti ne tik naujagimio lytį, išvaizdą, bet ir rasę, tačiau šioje robotiškoje realybėje veikėjai atrodo dar netikresni – valdomi kūniškų instinktų, technologinių patogumų, kaip bausmę už nusikaltimus gaunantys interneto karantiną ar apskritai atjungiami nuo tinklo.

Paradoksalu, o gal ir nieko labai netikėto, bet klimato atšilimo, sukeliančio gamtines nelaimes, tema romane, atrodžiusi pagrindinė, ilgainiui tarsi lieka antrame plane, išblukdama žmonių santykių ir intrigų „tinkle“. Skaitant knygą lyg ir tikimasi, kad klimato kaitos linija liks svarbiausia, tačiau kaip ir šiandieninėje visuomenėje, taip ir pasakojime matomas žmogus visiškai atskilęs ir gyvenantis atskirai nuo gamtos. Tai, ko nėra tinkle, o tiksliau tai, kas yra šiek tiek tolėliau, nei kompiuterio ekranas – neegzistuoja.

Kalbant ne tik apie romaną, juk per visas įmanomas medijas šaukiama ir grasinama klimato atšilimu, gąsdinama, kad po keliasdešimties metų nebeturėsime kur gyventi, ir kartais tiesiog vaikščiodamas šia žeme jautiesi truputį kaltas, tačiau realių pastangų tai pakeisti dedama ne tiek ir daug. Galbūt tai yra paprasčiausias priešinimasis nemaloniam faktui, kad žemė keičiasi, ir sparčiai, o žmogus nemalonius dalykus linkęs atmesti greitai ir lengvai. Belieka tikėtis, kad autoriaus vaizduojama ateitis neateis ir oro nepritrūksime. Daugiasluoksnė Marijaus Gailiaus distopija „Oro“ turėtų surasti savo skaitytoją ir paskatinti kalbėtis apie aktualias problemas be išankstinio atmetimo.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Gera keliauti kartu

Praktiški patarimai

Video

00:21
20:23
01:49

Maistas