Dabar populiaru
Publikuota: 2018 spalio 30d. 18:58

Knygos recenzija. „Atsitiktinė visata“ – apie regimus ir neregimus pasaulius

Knygos viršelis 15min recenzija
Leidyklos nuotr. / Knygų viršeliai

Lietuvių skaitytojai jau turėjo progą susipažinti su fiziko ir rašytojo Alano Lightmano kūryba – prieš porą metų buvo išleistas didelio populiarumo sulaukęs jo esė rinkinys „Einšteino sapnai“, kuriame autorius vaizdingai permąstė laiko sąvokas skirtinguose matmenyse.

Neseniai lietuvių kalba pasirodžiusiame esė rinkinyje „Atsitiktinė visata“ autorius mokslininko, o kartu filosofo žvilgsniu aprėpia dar platesnius laukus – ne tik laiką, bet ir erdves, atomus ir begalines visatas, racionaliąsias ir transcendentines, bei Dievo pėdsakus jose.

A.Lightmano knygą „Atsitiktinė visata“ vertė Irena Jomantienė, išleido leidykla „Sofoklis“.

A.Lightmanas viename knygos skyriuje pasakoja, kad kai jis pradėjo savo karjerą MIT (Masačusetso technologijos institute), vienu metu turėjo dvigubas pareigybes – ryte dėstė fizikos mokslo departamente, o popiet – literatūrinio rašymo paskaitą. Sunku suvokti, kaip tas pats žmogus iš gryno proto, grynosios priežasties pasaulio, kuriame viską galima paaiškinti gamtos dėsniais ir lygtimis, perėjęs per kiemą, kitiems studentams galėdavo aiškinti apie painią žmogiškųjų reikalų prigimtį, apie blausiai apšviestas žmogaus psichikos gatveles, kuriose nieko nėra iki galo nuspėjamo. Visą šią dvilypę patirtį apie gamtos ir žmogaus pasaulių panašumus ir esminius skirtumus jis puikiai perteikė savo knygose.

Visą šią dvilypę patirtį apie gamtos ir žmogaus pasaulių panašumus ir esminius skirtumus jis puikiai perteikė savo knygose.

Naujoji A.Lightmano knyga „Atsitiktinė visata“ ir vėl labai graži ne tik turiniu, bet ir išore, viršeliu, išpieštu auksiniais kosmoso tvariniais. Knygoje sutalpintos 7 teminės esė apie daugybės visatų ir erdvėlaikių galimybes, kuriose sprendžiami didieji klausimai – nuo beveik nepastebimos subatominių dalelių prigimties iki neįsivaizduojamų visatų gausybės. Tai nėra fizikos ar gyvenimo prasmės pradžiamokslis – skaitytojas geriausiai suvokia šią medžiagą bent jau su elementariomis erdvės ir laiko suvokimo žiniomis ar protu, kuris atviras tam, kokią reikšmę mokslo atradimai turi apmąstantiems žmonijos vietą šiame pasaulyje. Svarbu ir tai, kad A.Lightmano kūriniuose žmonės nėra atskirti nuo gamtos pasaulio, netgi atvirkščiai – yra jo dalis, mūsų kūnai, sudaryti iš tos pačios anglies, išskirtos iš žvaigždžių, mūsų smegenys, pagamintos iš atomų, kaip ir jutiminė informacija, kurią mes suvokiame.

Kiekviena esė analizuoja vis kitą tematinį egzistencijos aspektą. Pirmojoje esė „Atsitiktinė visata“ A.Lightmanas bando mums paaiškinti, ar tai, kad gyvename šioje nuostabioje visatoje, kurioje yra vanduo, deguonis, temperatūra nuo vandens užšalimo iki virimo taško ir kita, yra atsitiktinumas ar atvirkščiai. Jis klausia, koks mūsų planetos vaidmuo multivisatos kontekste? Prijaučiantiems budizmui,patiks esė „Laikinoji Visata“, kurioje jis diskutuoja apie žmogaus prigimtinį troškimą būti nemirtingu, tikėjimą, kad kažkas šioje visatoje vis tik turi būti nekintama ir pastovaus, nors visi gamtos faktai tam prieštarauja, rodo, kad žmogus tėra gamtos pasaulio dalis, kuriame visa energija ir materija nuolat keičiasi.

„Jei nepaisant mūsų troškimų ir vilčių mums nelemta pasprukti nuo mirties, ar mirtingumas neturi savo grožio ir didybės? Net jei mes kovojame ir apraudame trumputį savo gyvenimo švystelėjimą, galbūt kaip tik dėl jo trumpumo įžvelgtume ir krislą didingumo?Galbūt dėl savo laikinumo būtis galėtų būti brangesnė ir vertingesnė?“

Galiausiai prisipažįsta, jog mokslas nėra vienintelis būdas suprasti žinias, kad „esama įdomių ir gyvybiškų klausimų, kurių neaprėpia bandymų kolbos ir lygtys“.

Nors A.Lightmanas prisipažįsta, kad save laiko ateistu ir netiki Dievu, jis daug laiko ir dėmesio skiria dievybės sampratai kūrinyje „Dvasinė visata“, kuris, mano manymu, yra vienas stipriausių šiame rinkinyje. Ar Dievas egzistuoja? Jei taip, tai kur? Dievas sukūrė visatą ir pasitraukė, kaip tikėjo deistai? O gal Dievas veikia ir toliau, per nekintamus gamtos įstatymus, kuriuos pats sukūrė, kaip teigia imanentizmo propoguotojai? Su tam tikra dalimi mokslininkų, dviem trečdaliais amerikiečių, tikinčių antgamtiniais įvykiais, verta apsvarstyti šiuos dalykus net ir ateistui, nebūtinai vien per mokslinę, kartais ir per filosofinę prizmę. Autorius laikosi „minkšto“ požiūrio į religijos ir mokslo sąveiką, išveda viduriuką tarp evoliucijos biologo Richardo Dawkinso ir religinio genetiko Francisco Collinso teiginių, tačiau galiausiai prisipažįsta, jog mokslas nėra vienintelis būdas suprasti žinias, kad „esama įdomių ir gyvybiškų klausimų, kurių neaprėpia bandymų kolbos ir lygtys“.

„Negalime aiškiai atskleisti, kodėl iš atminties nedyla kokio nors romano pabaiga. Negalime įrodyti, kokiomis aplinkybėmis paaukotume savo gyvenimą, kad išsaugotume savo vaiko gyvybę. Negalime įrodyti gerai tai ar blogai, jei žmogus vagia, kad išmaitintų savo šeimą, negalim net sutarti, kaip apibrėžti, kas yra “teisinga„ ir “neteisinga„. Negalime įrodyti savo gyvenimo prasmės, netgi to, ar gyvenimas apskritai turi kokią prasmę.“

„Simetrinę visatą“ galima pavadinti labiausia provokuojančiu kūriniu šiame rinkinyje. Kodėl gamtoje yra tiek daug simetrijos (nuo šešiakampės snaigės iki apvalios planetos) ir kodėl mūsų akiai mieliau stebėti tobulas simetrijas gamtoje ar architektūros statiniuose? Kodėl mene, ypač tapyboje, mes pasiekiame didesnį estetinį pasitenkinimą, jei vaizdas yra kaip tik kiek asimetriškas? Kodėl monės žmonės trokšta paslapties, net ir siekdami tvarkos ir simetrijos?

Paskutinė esė „Bekūnė visata“ kviečia susimąstyti, kiek šiuolaikiniame skaitmeniniame amžiuje mes galime pasimėgauti akimirka, jos tikrumu be technologijų įsikišimo. Apie tai, kad pats mokslas ir technologijos, kurios priartino mus prie gamtos ir atskleidė mums tuos neregimus pasaulius, sykiu ir atskyrė mus nuo jos ir savęs. Kad mūsų ryšys šiame pasaulyje yra vis labiau palaikomas ne tiesiogiai, o per įvairius dirbtinius prietaisus – televizorius, mobiliuosius, planšetes, internetinių pokalbių kambarius.

Jis bando prognozuoti, kaip ateityje atrodys toks pasaulis, kuriame galbūt net nereikės išeit iš kambario, kad pasimėgautum bijūno kvapu ar draustinio kraštovaizdžiu, kuriame galbūt nereikės kito žmogaus, kad pasitenkintum sekso pojūčiais. Ir kad žmonės, išeinantys į gamtą, palikę namie telefonus, rašantys laiškus ranka, susitinkantys gyvame pasimatyme, o ne internete, vis dažniau bus išimtis. Tačiau kartu tarsi klausia – ar mes siekiame tokio gyvenimo, ar jis atsvers tikrąjį?

Šią, net dviejų šimtų puslapių nesiekiančią Lightmano knygą, talpinančią įdomias įžvalgas apie astrofiziką, kvantinę fiziką, Dievo sampratas, mokslinius duomenis apie erdvę, laiką, man kažkiek norisi lyginti su Yuval Harari knygomis, kuriose taip pat didelės apimties mokslinė, istorinė informacija yra apdorota ir pateikta lengvai suprantamu stiliumi, sutalpinta į gana nedidelę formą, prieinamą ir nesunkiai suprantamą miljonams žmonių, net mokykloje ir nemėgusiems fizikos pamokų.

A.Lightmano išskirtinumas – kad jis kaip fizikas ir humanistas viename asmenyje, greta mokslinių faktų, savo asmeninių pastebėjimų iš kasdienio gyvenimo kelia ir didingus filosofinius klausimus, taip paliesdamas grožio, estetikos, nemirtingumo ir daugybės visatų egzistavimo įvairovę. Mokslines išvadas apie visa ko laikinumą ar atsitiktinumus kontrastuodamas su savo žmogišku troškimu gyvenimui suteikti prasmę tarsi kviečia skaitytoją švęsti dvasingumą.

A.Lightmanas dar viena nuostabia knyga „Atsitikinė visata“ priverčia skaitytoją susimąstyti apie tai, kad galimybė gyventi šioje planetoje yra tarsi laimingas loterijos bilietas, o mes dažnai pamirštame pasidžiaugti, kad esame tokio didingo projekto sudedamoji dalis. Rašytojas prisipažįsta, kad neturi atsakymų į visus klausimus, tačiau būtent tai įkvepia ir kursto žengti mus pirmyn: „Ir viliuosi, kad visada tarp žinomo ir nežinomo liks riba, už kurios ir plyti, keisti nenumatomi dalykai ir gyvenimas.“

_______

Tarptautinio festivalio „Vilniaus lapai“ metu bus galimybė susitikt su knygų „Einšteino sapnai“ ir „Atsitiktinė visata“ autoriumi gyvai.

Susitikimas įvyks lapkričio 10 d. 15.00 val. Menų spaustuvėje, Juodojoje salėje.

Dalyvauja rašytojas Alan Lightman, renginį veda istorikas Aurimas Švedas

Komentarai

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Ypatingos

07:40
07:22

Gera keliauti kartu

Ko reikia šiuolaikiniam pirkėjui?

Sveikata

Būk nesustabdoma