Dabar populiaru
Publikuota: 2019 balandžio 7d. 19:56

Knygos recenzija. Atsitiktinumas ar likimas? Atsakymą siūlo Davido Mitchello „Prižiūrėtojas“

Davido Mitchello knyga „Prižiūrėtojas“ 15min recenzija
Luko Balandžio / 15min nuotr. / Davido Mitchello knyga „Prižiūrėtojas“

Ar tikite atsitiktinumo galia? O gal labiau įtaigi idėja, kad kasdienybė tėra kažkieno režisūrinis sprendimas ir jūsų galios per menkos savai krypčiai pasirinkti? „Devynios istorijos. Vienas, kuris žino viską“ – taip apibūdinamas vieno žymiausių šių laikų britų rašytojo romanas „Prižiūrėtojas“, kuris į likimą siūlo pažvelgti kitu žvilgsniu. Knygą išleido leidykla „Tyto alba“, o į lietuvių kalbą vertė Danguolė Žalytė-Steiblienė.

„Prižiūrėtojas“ – debiutinis britų rašytojo D.Mitchello romanas, padėjęs pamatus garsiajam romanui „Debesų atlasas“, kuris vėliau virto ir kino filmu. Knyga pirmą kartą išleista 1999 metais ir sulaukė palankių vertinimų, o pats D.Mitchellas už šį kūrinį buvo apdovanotas Johno Llewellyno Rhyso literatūriniu prizu, kuris teikiamas knygai, parašytai anglų kalba ir išleistai Jungtinėje Karalystėje, jos autoriui nesant vyresniam nei 35-erių metų amžiaus. Tiesa, ši premija nustota teikti 2011 metais – dėl finansų stokos.

Pats D.Mitchellas lietuvių skaitytojams yra pažįstamas ne tik dėl romano „Debesų atlasas“ – lietuvių kalba galima rasti ir daugiau jo kūrinių: „Sleido namas“, „Juodųjų gulbių slėnis“. Autorius iš viso yra parašęs aštuonis romanus, o du iš jų yra patekę į „Man Booker“ premijos trumpąjį sąrašą.

Tad kas lemia mūsų likimą – mes patys ar atsitiktinumas? Tai, regis, yra kertinis D.Mitchello romano akcentas.

Knygoje pasakojama devyniuose skirtinguose miestuose gyvenančių veikėjų istorijos. Romano veiksmas vyksta nuo Okinavos ar Tokijo iki Londono, Šventojo kalno aar Niujorko – lokacijų spektras labai platus. Kaip ir personažų ypatybių – džiazo mėgėjas Satoru, kuris man knygoje itin priminė Japonijos rašytojo Haruki Murakami personažus, sukta Ermitažo prižiūrėtoja Margarita, norinti pasipelnyti iš meno dirbinių vagysčių, visuomenėje dviprasmiškai vertinamos sektos narys Kvazaras – tai vos keli romano personažai, kurie iš pirmo žvilgsnio yra labai skirtingi. Kalbant apie personažus, D.Mitchellas skaitytojus įpina ne tik į literatūrinių personažų likimus, tačiau ir į metafizinių – dvasios – kas atrodo ne tik mistiška, bet ir neįprastai smalsu.

Kiekvienoje istorijoje personažai išgyvena individualias patirtis, turi savus siekius. Vieni jų ieško ir tikisi, kad dar bent kartą sutiks merginą, kurią įsimylėjo iš pirmo žvilgsnio. Kiti tikisi, kad nebus nutverti vykdant nešvarias finansines operacijas ar vagiant brangius dailės kūrinius, kurių pardavimas turėtų užtikrinti sočią ateitį. Treti – gyvenimu plaukia kaip paprasta valtimi banguotoje jūroje ir atsiduoda atsitiktinumo dėsniui. tačiau visi personažai itin skirtingi. Kaip ir jų likimas.

Regis, šios visos veikėjų istorijos yra nesusijusios ir net niekuo nepanašios. Tačiau labai greitai sąsajos atsiranda ir skaitytojas, kaip tikras likimą galintis pakreipti teisėjas, tampa marionetes valdančiu stebėtoju. Čia ne tik persipina literatūrinių personažų likimai – kiekvienas herojaus veiksmas turi atoveiksmį kito veikėjo likimui.

Būtent šis likimo vingių susijungimas yra įdomiausias ir kartu kiekviename knygos skyriuje kelia vis didesnius klausimus, susijusius ne tik su literatūrinių personažų likimu, tačiau kužda, kad ir mūsų realiame gyvenime ne ką mažiau sąsajų. Persipynusių susijungimų, kurie daro vieni kitiems įtaką.

Knyga pirmą kartą išleista 1999 metais ir susilaukė palankių vertinimų.

Romano siužetas perpintas, tačiau nesudėtingas. Aš sąmoningai plačiau nekalbu apie apie jį, nes tegul siužetines linijas verčiau išvysta pats skaitytojas. Tačiau noriu paminėti, kad autorius knygoje įdomiai perteikia detales, kurios sustiprina tikroviškumo jausmą. Pavyzdžiui, kalbėdamas apie gyvenimą Sankt Peterburge ar Mongolijoje jis nevengia kalbėti apie viską valdančią korupciją, partinę galią, o pasakodamas apie dvasios gyvenimą kalba apie neaiškumą, baimę, nežinomybę, ką ši tema ir kursto.

Knyga patiks tiems skaitytojams, kuriuos žavi mistinės istorijos, persipinančios su literatūrine realybe. Žinoma, ji turėtų sužavėti jau anksčiau lietuvių kalba pasirodžiusių D.Mitchello kūrinių gerbėjus bei tuos skaitytojus, kurie nėra abejingi H.Murakami romanuose piešiamam tarp pražūties ir išlikimo balansuojančiam pasauliui.

Romanas „Prižiūrėtojas“ yra daugiasluoksnis – kiekvienoje iš devynių kūrinį sudarančių istorijų galima rasti naujus atspirties taškus ir idėjas, kuriomis D.Mitchellas tobulai žongliruoja. Likimas, laikinumas, mirtis, skausmas, prigimties paieškos, o viskas perpinta su detektyvo ar trilerio elementais. Tai tik dalis temų, kurios atsiskleidžia personažų kasdienybėje. Šias visas temas vardinti – bergždžias reikalas, mat jų spektras platus, belieka pačiam skaitytojui atrasti tai, kas jam atrodo įdomiausia.

Visas knygoje pateikiamas istorijas galima skaityti kaip atskirus nedidelės apimties kūrinius, tačiau atradus jų sąsajas atsiveria tikrasis istorijos grožis. Beje, istorijų jungimas yra genialiai įdomus: keli skirtingi žemynai, šalys ir kultūros – sekant herojų pėdomis atrodo, kad jų niekas nesieja, tačiau D.Mitchellas lyg burtininkas geba ištraukti stebuklingą kozirį ir parodyti savo išmonę perpinant veikėjų likimus, o šių sąsajų su kiekviena istorija vis daugiau.

Tad kas lemia mūsų likimą – mes patys ar viską lemia atsitiktinumas? Tai, regis, yra kertinis D.Mitchello romano akcentas.

Mane šis romanas žavėjo savo nenuspėjamumu, literatūriniu pasauliu, kuris peržengia realybės ribas ir intelektualia pasakojimo maniera, kuri tam tikrose kūrinio dalyse išnyra tarsi populiariojo Dano Browno kūrinių pasakojimai ar jau minėto H.Murakami mistinių būtybių siluetai. Tačiau populiariosios kultūros prieskoniai puikiai dera šalia intelektualios D.Mitchello kalbos.

Jei reikėtų trumpai apibūdinti šį romaną, sakyčiau, kad tai knyga, brėžianti dar vieną pasaulio tvarkos versiją. Niekas nepaneigs, kad „Prižiūrėtojas“ yra tikras vaizduotės vaisius. Skaitant jį kartais nesitiki, jog tai – debiutinis D.Mitchello romanas. O juk po jo atsirado ir toks romanas kaip „Debesų atlasas“. Tai tik talento, kuriuo gali puikuotis šis britų autorius, bruožas. Kaip ir faktas, kad knygos puslapiai praskrieja labai greitai. Geros knygos yra tos, kurias skaitydamas net nespėji pajusti, kad tai buvo paskutinis puslapio atodūsis.

Jei dar neskaitėte D.Mitchello kūrybos, „Prižiūrėtojas“ atvers naujas duris į literatūrinį pasaulį, kuriame vaizduotė neturi jokių ribų. O jums beliks pro šias duris žengti žingsnį į naujas patirtis ir surasti atsakymą dėl likimo – jį lemia atsitiktinumas ar esame kažkieno marionetėmis.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Praktiški patarimai

Skanumėlis
Gerumu dalintis gera