Dabar populiaru
Publikuota: 2018 liepos 31d. 18:05

Knygos recenzija. Dar gabalėlis Vilniaus

Živilės Miežytės knyga „Vilniaus Vilnius“
Knygos viršelis / Živilės Miežytės knyga „Vilniaus Vilnius“

Jau kartą rašiau, kad Vilniaus (ir apskritai su istorija susijusių dalykų) vaizdavimas vaikų literatūroje tampa vis populiaresnis. O šių metų pradžioje kaip tik pasirodė debiutuojančios rašytojos Živilės Miežytės vos 40 puslapių siekianti knyga pradinukams apie Vilnių „Vilniaus Vilnius“. Ir tai, kad Vilnius ir toliau aktualizuojamas, yra šaunu. Tai sostinė, istoriškai itin svarbus miestas, kupinas istorijų ir įdomybių – garsių ir daugeliui menkai girdėtų, tad jas išgirsti tikrai pravartu.

Būtent toks, rečiau aptariamas miesto istorijos laikotarpis – Vilnius 1930 m. – iškyla ir naujojoje knygoje. (Beje, knygos rankraštis užėmė trečiąją vietą ketvirtajame Nacionaliniame vaikų literatūros konkurse.)

Pasakojimas apie Vilnių prieš kone šimtą metų sumaniai įvilktas į kasdienį vaiko gyvenimą. Aštuonmetis Gediminas (turbūt neatsitiktinai pagrindiniam veikėjui suteiktas miestui tokio svarbaus didžiojo kunigaikščio vardas!) vasaroja mieste ir šiek tiek nuobodžiauja. Tada jis tėčio patartas skaito knygas: „Bet kiekgi galima skaityti, ypač kai tau aštuoneri.“ (p. 4) Vis dėlto jam įstrigo knyga apie Vilnių. Nieko keisto – jis pats gyvena Vilniuje, dargi knygoje daug nuotraukų, tad nereikia daug skaityti, o ir įdomu pamatyti, kaip miestas atrodė prieš daug metų, kai jo gatvėmis „vaikščiojo įdomiai apsirengę ponai ir riedėjo karietos“ (p. 5).

Kartą berniukas lauke pamato savo svajonių šunį. Kas gi gali būti nuostabiau? Tad Gediminas, be abejonės, tučtuojau leidžiasi paskui jį, o šuo tik šast – ir skuodžia nuo jo. Besivydamas jo širdelę pavergusį šunį jis nejučia persikelia laiku ir atsiduria Vilniuje 1930-aisiais: „Pasukau ir aš, bet staiga sustojau kaip įbestas... Viskas čia atrodė kitaip, visai kitaip nei anksčiau. Tiksliau viskas atrodė kaip toje knygoje.“ (p. 10) Taigi Gediminas dėl tokios keistenybės visai neatrodo priblokštas, jam rūpi tik šuo.

Kas tas šuo? Šuo kaip šuo? Paprastų paprasčiausias? Ne, atrodo, ypatingas, šiek tiek primena Alisos pamatytą triušį. Nors šuo nekalba, o ir kišeninio laikrodžio neturi, tačiau sąmoningai vaiko berniuką po miestą, taigi atlieka vedlio vaidmenį ir tampa priežastimi pažinti senąjį Vilnių, tiksliau kelis mažosios senojo Vilniaus istorijos momentus.

Pirmas žmogus, su kuriuo susiduria Gediminas, jam taria: „Šolem aleichem!“ Tai pasisveikinimas jidiš kalba. Nieko keisto, juk tuo metu Vilniuje, užimtame Lenkijos (apie tai, beje, net neužsimenama), lietuvių buvo mažuma, o daugumą gyventojų sudarė lenkai ir žydai. Beieškodamas šuns berniukas susipažįsta dar su keliais žydais, pamato kaip jie gyvena, ką valgo, ką dirba, kaip atrodo miesto kiemai, užrašai gatvėse. Sutinka ir žymių žmonių: lenkų fotografą Janą Bulhaką, įamžinusį daugybę Vilniaus vaizdų (būtent jo nuotraukas toje vartytoje knygoje Gediminas ir matė), bei Mariją Šlapelienę, lietuviško knygyno, kuriame buvo puoselėjama lietuviška kultūra, savininkę.

Ilgai berniukas niekur neužsibūna – probėkšmiais pamato vieną ar kitą dalyką, sutinka kokį žmogų, tačiau tai pernelyg nedetalizuojama. Bet tai suprantama, juk knyga skirta pradinukams, kurie apie daugiakultūrę Vilniaus praeitį greičiausiai nėra nė girdėję. Toks sumanymas turi ir pliusų, ir minusų. Viena vertus, jaunasis skaitytojas pernelyg neapkraunamas, tačiau taip pat iškyla ir didelė rizika, kad mažai ką iš knygos ir pasiims. Ypač dėl to, kad tam tikri dalykai pasirodo tarytum tik akimirkai, jie neakcentuojami, aiškiai neįvardijama jų prasmė. Gediminas retoriškai teiraujasi, ar skaitytojas keliaudamas irgi dairosi į gatvių iškabas, o šalia šio teksto pateikta ir iliustracija, kurioje pavaizduotos įvairiausios to meto iškabos: lenkų, vokiečių, prancūzų kalbomis... Bet ar jos ką nors sako vaikui? Galėtume manyti, kad tai viena tų knygų, kurią vaikams reikėtų skaityti su suaugusiuoju. Bet kiekgi suaugusiųjų be specialaus pasirengimo galėtų vaikui plačiau paaiškinti apie 1930 Vilnių? Pripažinkim, ne tiek ir daug...

Asmeninio archyvo nuotr./Eglė Baliutavičiūtė
Asmeninio archyvo nuotr./Eglė Baliutavičiūtė

Kaip knygos minusą galėtume įvardyti ir tai, kad berniukas istorijos pradžioje varto senojo Vilniaus fotografijų albumą. Daugelis vaizdų Gediminui persikėlus laiku nėra visai svetimi ir jis ne itin stebisi aplinka, mažai fiksuoja, ką mato, tačiau skaitytojas juk tokios patirties neturi.

Kadangi kūrinio pasakotojas yra pats Gediminas, kalba primena vaiko kalbą – yra paprasta, konkreti, suaugusiajam, be abejo, kelianti šypseną dėl vaikui būdingo tiesumo, atvirumo ir pajuokavimų: „Priešais atsivėręs vaizdas užgniaužė kvapą. Nors, po teisybei, turbūt kvapą man užgniaužė šitos gaudynės.“ (p. 10) Ir tuo ji primena kitos „Švieskime vaikus“ konkurso laureatės Ramunės Savickytės knygą „Adelės dienoraštis: ruduo“. Tiesa, Ž.Miežytės kūrinyje kartais pasitaiko viena kita sudėtingesnė kalbos konstrukcija, ko būtų galima ir privengti: „Taip man labiausiai ir patinka skaityti, nors močiutė mane pamačiusi visada stveriasi už galvos – bijo, kad iškrisiu.“ (p. 5)

Nusakyti šios knygos žanrą kebloka. Be abejo, tai grožinis tekstas, kuriame susipina ir istorinės ir pasakinės prozos, realistinio pasakojimo ir magiškojo realizmo elementai. O istorinį pasakojimą nuo pažintinio skiria itin plona linija. Tikros istorinės detalės ne tik įtrauktos į pasakojimą, bet knygos pabaigoje pateikiama ir šiek tiek papildomos informacijos apie knygoje minimus dalykus. Taigi tai, be abejo, ir pažintinis leidinys.

Be viso to, galime įžvelgti ir paveikslėlių knygos bruožų. Nors teksto daugiau nei vakarietiškame paveikslėlių knygos standarte, tačiau čia iliustracijos ne tik įvaizdina tekstą, bet jie neretai papildo ir praplečia vienas kitą, kas ir yra viena esminių paveikslėlių knygos skiriamųjų savybių. Štai, pavyzdžiui, negaliu atsižiūrėti į išmoningą 8–9 puslapiuose esančią iliustraciją, vaizduojančią, kaip Gediminas vejasi šunį. Epizodas, kuriame dominuoja judesys, nupieštas pasitelkus tarytum visaip vinguriuojantį punktyrą. Kaip dažnai nutinka, veikėjas beskubėdamas užkliūna už įvairių žmonių ir daiktų. Tuo metu knygoje vaizduojamas istorinis laikas po truputį ima kisti. Pralėkęs pro šiuolaikiškai atrodantį dviratininką, Gediminas vos nepargriauna sunkiai nusakomame laikotarpyje gyvenančios ponios, prašvilpia pro kelis automobilius, kurių vienas akivaizdžiai senovinis, o galiausiai aplenkia ir kelis studentus. Šių apranga (ypač beretės) nurodo, kad jie tikrai iš praėjusio amžiaus. Taigi taip subtiliai pavaizduotas persikėlimas laiku, kurio Gediminas pats nė nepajunta.

Kaip knygos minusą galėtume įvardyti ir tai, kad berniukas istorijos pradžioje varto senojo Vilniaus fotografijų albumą. Daugelis vaizdų Gediminui persikėlus laiku nėra visai svetimi ir jis ne itin stebisi aplinka, mažai fiksuoja, ką mato, tačiau skaitytojas juk tokios patirties neturi.

Beje, pačios teksto autorės iliustracijos tikrai vertos dėmesio – primityvistinio stiliaus, kone pieštos paties pasakotojo, jaukių žemiškų spalvų akvarelės, o žmonių ir daiktų kontūrai išskirti juodu rašikliu. Čia įdomiai nupiešti ir statiški, ir dinamiški (jau minėta persikėlimo situacija) vaizdai.

Ei, sakysit, o kaipgi pabaiga? Ar Gediminas pavijo šunį? Kas jiems nutiko? Skaitykite ir sužinosite. O aš tepasakysiu, kad pasakojimas pasibaigia mielai ir žaismingai, su stebuklo užuomina.

Sakau – skaitykit, bet ar iš tiesų verta? Nors pasakojimas paliko tikrai neblogą įspūdį, deja, knyga labiau primena eskizą. Šviežią ir įdomų, nuoširdžiai patikusį, kalbantį apie tai, kas šiuolaikinėje vaikų literatūroje mažai minėta, tačiau prie kūrinio, man rodos, dar reikėjo padirbėti. Dabar gi labai trūksta išbaigtesnių linijų, stipresnių akcentų, bandymų apmąstyti knygos adresato galimybes suvokti tokį kūrinį. Be to, vietomis tekstas neįtikina, yra nemotyvuotas: štai, pavyzdžiui, Gediminas ieško šuns, bet sutikęs gatvės prekeivį Abraomą tuojau pat eina pas jį į namus papietauti (o ir mintis, kad kalbėtis ir eiti pas svetimus žmones nėra saugu, nesukirba).

Akivaizdu, kad čia autorei labiausiai rūpėjo atskleisti, kaip gyvena to meto žmonės, ką valgo, kiek vaikų turi, kokie jų vardai. Ne visur išlaikomas ir vientisas pasakotojo profilis – iki tol žaismingai, vaikiškai ir subjektyviai kalbėjęs Gediminas, staiga sutikęs Abraomą, prakalbsta it visažinis pasakotojas (p. 12). Visa tai įdomu, bet vis dėlto tai tarytum suplokština iš pradžių gana įtikimą, niuansuotą aštuonmečio personažą.

Knygos viršelis/Živilės Miežytės knyga „Vilniaus Vilnius“
Knygos viršelis/Živilės Miežytės knyga „Vilniaus Vilnius“

Kokios išvados, baigiamasis žodis? Nežinau, neturiu, taip ir norėtųsi palikti pasvarstymą atvirą. Galbūt pažiūrėsiu kiek plačiau – man rodos, kad vaikų ir paauglių knygų literatūriniai konkursai išsikvepia. Ne, nekvestionuoju jų reikšmės ir vertės, nenorėčiau, kad bent vienas jų nutrūktų, bet gal kiek per dažnai jie vyksta? Rodos, kūrėjai nebespėja ne tik parašyti, bet ir gerai parengti, sutvarkyti savo rankraščių... Štai leidyklos „Alma littera“ organizuotame pastarajame paauglių ir jaunimo literatūros konkurse iš keliolikos rankraščių tebuvo atrinktas vienas iš suplanuotų trijų, o fondas „Švieskime vaikus“ jų sulaukia vis mažiau, o ir tie, kiek tenka girdėti, vis silpnesni. Gal tiesiog atsipalaiduokim ir neskubėkim?

*****

– Kaip gimė ši knyga? (atsako autorė Živilė Miežytė)

– Knyga atsirado iš noro prisiminti tai, ko pati neprisimenu. Laikotarpis, kuriame kurdama knygą galėjau paklaidžioti, man buvo artimas, bet dar menkai pažįstamas. Norėjau nusibraižyti savo Vilniaus žemėlapį ir susipažinti su tais, kurie čia vaikštinėjo, svajojo ir tiesiog gyveno – kaip ir aš dabar.

Ar planuojate ir toliau rašyti vaikams?

– Taip, labai norėčiau! Šiuo metu su rašytoja Sandra Bernotaite drauge kuriame knygą vaikams. Man labai patinka toks etapas, kai gali įsijausti į istorijos temą, rinkti informaciją, piešti, stebėti ir kurti knygos pasaulį.

Ko palinkėtumėte savo skaitytojams?

– Palinkėčiau visiems drąsos klausinėti ir vieniems kitų nebijoti.

Tekstas publikuotas žurnale „Knygų vaikai“. Šį leidinį rasite ir nemokamai parsisiųsti galite paspaudę čia arba skaityti sekdami naujienas feisbuke.

Knygų vaikai
Komentarai

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Naujienos

Vardai

Atgal į mokyklą