Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Knygos recenzija. „Dėmė“: šeimos tragedija su šypsena veide

Knygos viršelis
Leidyklos nuotr. / Knygos viršelis
Šaltinis: 15min
0
A A

Antrosios knygos problema kyla vertinant daugelio rašytojų kūrinius. Ypač kai pirmasis sulaukia didžiulės sėkmės ir nauja knyga turėtų pateisinti didelius lūkesčius. Marko Haddono pirmoji knyga suaugusiems „Tas keistas nutikimas šuniui naktį“ visame pasaulyje (taip pat ir Lietuvoje) sulaukė itin teigiamo įvertinimo, tad „Dėmė“ neišvengiamai lyginama su ja, nors tai ir visai kitokio pobūdžio kūrinys.

Tad ar pateisina „Dėmė“ tuos didelius lūkesčius?

Bent jau mano nuomone, šis, antrasis, M.Haddono romanas suaugusiems (jis taip pat yra parašęs nemažai kūrinių, skirtų vaikų auditorijai) nėra toks psichologiškai įtaigus ir emociškai paveikiantis skaitytoją kaip jo pirmoji knyga. Žinoma, visuomet atsiras argumentų, kad nereikia lyginti dviejų kūrinių, į tą pačią upę neįlipsi, tačiau visgi.

Knygoje „Tas keistas nutikimas šuniui naktį“ į pasaulį buvo žvelgiama autizmu sergančio paauglio akimis, šiame romane panašumų su šia tema irgi yra – pagrindinis herojus yra į psichikos ligą pamažu vis grimztantis problematiškos šeimos galva Džordžas Halas. Kaip ir „Tame keistame nutikime šuniui naktį“ bandoma įsijausti į tai, kaip pasaulį mato psichikos liga sergantis žmogus, pasakojant jo potyrius, baimes. Tačiau šįkart besivystanti psichikos liga yra tik vienas šios knygos istorijos dėmuo. Serga ne vienas Džordžas. Sunkiai psichologiškai serga visa Džordžo šeima.

Visų šios knygos herojų gyvenimai, tarpusavio santykiai yra itin sudėtingi. Džordžo žmona Džinė užmezgė romaną su buvusiu vyro kolega Deividu. Ji negali apsispręsti, ar pasiryžusi pradėti naują gyvenimo etapą ir persikelti gyventi pas Deividą. Poros dukra Keitė ruošiasi vedyboms su Rėjumi, tačiau nėra tikra, kad myli jį. Be to, Rėjus – iš visai kito socialinio sluoksnio nei jos šeima, ir Džordžas bei Džinė nepalankiai žiūri į būsimas vedybas. Tiesą sakant, su Džordžu ir Džine nesutaria ne tik Rėjus, bet ir pati Keitė – kiekvienas jos vizitas į tėvų namus virsta konfliktu. Keitės brolis – homoseksualas, besimėtantis savo jausmuose, o jo seksualinė orientacija vis dar sunkiai suvokiama tėvams, tad jis sąmoningai nutolo nuo šeimos. 

Na, ir pati šeimos galva – į pensiją išėjęs Džordžas, kuriam gydytojas diagnozuoja egzemą. Tačiau vyras netiki, kad tai viso labo egzema, jis mano susirgęs vėžiu. Prasidėjusios panikos atakos ir depresija dar pagilėja, kai Džordžas išvysta, kaip Džinė mylisi su Deividu. Kritimas į tamsą pagreitėja, ir Džordžas ryžtasi dėmę ant šlaunies iškirpti žirklėmis.

Ir visa tai – tokiu reikšmingu metu, artėjant Keitės vestuvėms, kurios taps šeimos narių tarpusavio santykių katalizatoriumi. Situacija tampa visiškai nekontroliuojama.

Žinoma, M.Haddonas visuomet turi paruošęs savo puikųjį ginklą – tragikomišką stilių, subtilų britišką humoro jausmą, kuris smarkiai pagyvina šią istoriją

Knyga sudėliota iš trumpų skyrių, kurių kiekviename pasakojama vis iš kito šeimos nario perspektyvos. Tą pačią problemą kiekvienas žmogus mato vis kitaip, ir nenoras pripažinti kitų šeimos atstovų jausmų, egoizmas, įsisenėjęs būdas spręsti problemas – bėgti nuo jų (matyt, ne veltui knygoje dažna atostogų tema – tarsi pabėgus tolyn kažkas išsispręs savaime) sukuria tą chaosą, kuriame gyvena Halų šeima.

Stipriausi knygos skyriai – tie, kuriuose šeimos nariai susiduria akis į akį. Aprašydamas kylančius konfliktus autorius nevengia grotesko. Tiesa, kartais šios situacijos dėl patoso netgi atrodo „perspaustos“, o herojų portretai tampa sunkiai įtikėtini.  Sunkokai įtikėtina ir „Dėmės“ pabaiga. Jeigu buvusioji knyga, mano nuomone, sėkmingai išvengė holivudiškumo ir nuspėjamumo, šios „laiminga“ pabaiga atrodo dirbtinoka. Kyla ir klausimas, ar viskam daugiau mažiau sėkmingai pasibaigus herojai pasikeitė? Ar jie kažko išmoko, sugebėjo sutramdyti savo egoizmą ar tiesiog prisitaikė prie susiklosčiusios situacijos? 

Žinoma, M.Haddonas visuomet turi paruošęs savo puikųjį ginklą – tragikomišką stilių, subtilų britišką humoro jausmą, kuris smarkiai pagyvina šią istoriją. Aišku, jeigu jūs sutinkate su tuo, kad pasijuokti galima netgi ir kalbant apie tokias temas kaip ligos. Kaip pastebėjo nemažai skaičiusiųjų šią knygą, sunku suprasti, kada čia reikia verkti, o kada juoktis. Pas M.Haddoną taip jau yra – juokas ir tragedija eina vienas šalia kito.

Knygoje išties yra gausybė scenų, kurios privers atpažinti jose save. Nemažai šeimų tikrai dažnai net nesusimąstydamos gyvena tokiu bėgimo nuo realybės ritmu, ir autorius subtiliai sugeba praverti šias žaizdas. Jis iš tiesų moka pasakoti savitu, originaliu būdu. Tačiau, kaip jau ir minėjau pradžioje, skaitant nepaliko jausmas, kad M.Haddonas gali ir kur kas geriau.

DAUGIAU KNYGŲ RECENZIJŲ

Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Sužinokite daugiau