Pirmiausia – faktai, dėl kurių ši knyga vadinama legendine. 1933 metais išleista J.Hiltono knyga iš pradžių nesulaukė didžiulio populiarumo, tačiau kai 1939 metais ji buvo perleista kišeniniu formatu (taip ir buvo pavadinta „Pocketbook 1“), kuris tapo prieinamas kur kas platesniam skaitytojų ratui, ji išsyk tapo bestseleriu. Manoma, kad būtent „Dingęs horizontas“ pradėjo knygų minkštais viršeliais revoliuciją. Paskui knyga buvo du kartus ekranizuota, sukurtas miuziklas, šiuo vardu pavadintas prašmatnių viešbučių tinklas, vardo traukai neatsispyrė ir JAV prezidentas F.Rooseveltas, pavadinęs savo rezidenciją Šangrila vardu, ar Kinija, Šangrilos vardą davusi visam regionui. Taigi, tai vienas iš tų atvejų, kai net ir neskaičiusieji šios knygos apie ją dažnai būna girdėję iš visai kitur.
Dabar „Dingusį horizontą“ išleido ir leidykla „Baltos lankos“, taigi, galime prisiliesti prie šios išradingai sudėliotos utopinės fantazijos ir lietuvių kalba.
„Dingusiame horizonte“ keliaujame į keistą, utopinę šalį Himalajuose. Keturi keleiviai – misionierė Roberta Brinklau, nežinia kokius reikalus tvarkantis verslininkas Henris Barnaras, konsulas Hjugas Konvėjus ir vicekonsulas kapitonas Čarlsas Malinsonas, sprukdami iš revoliucijos apimto krašto, sėda į lėktuvą, kuris turi nugabenti juos į saugią vietą. Tačiau jau kelionės pradžioje paaiškėja, kad lėktuvo pilotas nė neketina jų ten skraidinti – vietoje to pasuka lėktuvą Himalajuose esančio Tibeto link. Skrydis baigiasi lėktuvo katastrofa – jis nukrenta atšiaurioje vietoje Tibeto plynaukštėje, o lėktuvo kapitonas miršta.
Užgrobto lėktuvo keleiviams nelieka nieko kito, kaip bandyti nusigauti į gyvenamas vietas. Nutinka tarsi stebuklas – netrukus juos pasitinka žmonės, atvykę iš netoliese esančio izoliuoto Šangrilos vienuolyno. Neturėdama kito pasirinkimo ketveriukė nusprendžia pasinaudoti kvietimu ir, kol sulauks pagalbos, apsistoti paslaptingame vienuolyne. Kaip vėliau paaiškėja, kelios planuotos viešnagės dienos virs savaitėmis, paskui mėnesiais...
Visi užgrobto lėktuvo keleiviai skirtingai sutinka savo lemtį – misionierė neatsikrato minčių atversti gyventojus į krikščionybę, Malinsonas trokšta kuo greičiau pasprukti iš šios vietos, Barnaras, regis, visai patenkintas būdamas stebėtino grožio ramioje vietoje ir toli gražu nesiveržia atgal, o Konvėjus stengiasi įsigilinti į šio krašto gyventojų filosofiją, gyvenimo būdą ir paslaptis, kurios atveriamos tik labai pamažu.
Autorius pamažu didina intrigą – kur kas svarbesnis tampa ne klausimas, ar pagrobto lėktuvo keleiviams pavyks sugrįžti į civilizaciją, o tai, kas iš tiesų yra Šangrila – vienuolynas atrodo sustingęs laike, žmonės čia tarsi nesensta.
Konvėjaus pašnekesiai su šio vienuolyno vyresnybe atskleidžia čia gyvenančiųjų žmonių filosofiją, religiją, suvokimą apie gyvenimą. Budizmas čia dera su krikščionybe, žmonės gyvena vadovaudamiesi nuosaikumo principais, neskubėdami (tai, ką Hermanas Hesse vadino „dykynėjimo menu“) gilindamiesi į save – metai kiti treti čia, Mėlynojo Mėnulio prieglobstyje, nieko nereiškia. Kai kurios čia esančios idėjos akivaizdžiai artimos Naujojo Amžiaus sekėjų mintims.
Tačiau čia, Šangriloje, tvyrojo begalinė ramybė. Ryškiai spindėjo žvaigždėtas dangus be mėnulio, melsvai blizgėjo Karakalo kupolas. Konvėjus suvokė: jeigu netikėtai iš anapus atvyktų nešikai, jie nelabai apsidžiaugtų, kad nebereikia laukti
Tokio gyvenimo fone į slėnį atklydę vakariečiai atrodo tarsi gyvenime pasiklydę, ambicingi vaikai, o ši kelionė į Šangrilą – bandymas jų gyvenimus paversti prasmingais, įgyti išminties ir ramybės – galbūt net ir per prievartą. Juo labiau, kad fone tūno prisiminimai apie gyvenimą ten, Vakaruose, už šios ramybės sienos. Apie gyvenimą, kuriame kartais „žlunga visas žaidimas“: „Virš viso pasaulio, kurį prisiminė, tvyrojo žlugimo dvokas, o Barnaro patirtas krachas galbūt tik geriau inscenizuotas negu jo paties. Visas žaidimas neabejotinai žlugo, bet, žaidėjų laimei, jų niekas, kaip paprastai, nepatraukė į teismą už tai, ko nesugebėjo išsaugoti. Šiuo atžvilgiu finansininkams nepasisekė. Tačiau čia, Šangriloje, tvyrojo begalinė ramybė. Ryškiai spindėjo žvaigždėtas dangus be mėnulio, melsvai blizgėjo Karakalo kupolas. Konvėjus suvokė: jeigu netikėtai iš anapus atvyktų nešikai, jie nelabai apsidžiaugtų, kad nebereikia laukti“ (108)
Skaitant šią knygą apima keistas lengvumo, nostalgijos pojūtis, mintys apie kažkokią tolumoje tvyrančią paslaptį ir ramybę. Buvusieji kalnuose turbūt žino tą jausmą, kuomet už snieguotų viršūnių visas pasaulis dingsta ir lieka tik maloni visa apgaubianti tyla – būtent tokį aš matau knygos utopinį kraštą, primenantį vienuolynus Ladake ar Nepale.
Autorius šią istoriją pasakoja subtiliai, palikdamas itin daug vietos skaitytojo fantazijai, net ir knygos pabaiga leidžia interpretuoti šią istoriją kiekvienam pagal save. Tiesa, ieškantys gilesnių filosofinių tiesų čia jų neras – autorius tarsi prisiliečia prie jų ir palieka toliau ieškoti pačiam.
Ką iš tiesų turėjo galvoje J.Hiltonas, rašydamas apie Šangrila kraštą ir kas jį įkvėpė būtent šiam vaizdiniui, žinoma, lieka neaišku – rašytojas tai pasiliko sau. Tačiau bent jau man aiškiausios aliuzijos yra į trečiajame praėjusio amžiaus dešimtimetyje pasirodžiusius rusų tapytojo, keliautojo, filosofo Nikolajaus Rericho pasakojimus apie bandymą surasti mistinę Šambalą. Ar ji egzistuoja fiziniame lygmenyje, o galbūt, kaip N.Rerichui sakė vienas vienuolis, tai yra dvasinių pastangų dėka pasiekiamas kraštas? Šangrila vienuolynas – tai postūmis svajoti, fantazuoti ir susikurti savo paties begalinės ramybės kraštą.
