Dabar populiaru
Publikuota: 2019 kovo 1d. 18:00

Knygos recenzija. „Dramatika“: raudona ir juoda

Knygos viršelis
Knygos viršelis

„Dramatika“ – rašytojos, dramaturgės, kūrinių atlikėjos, humanitarinių mokslų daktarės Gabrielės Labanauskaitės monografija, skirta dramos naratyvui aptarti. Knygos autorė yra parašiusi ne vieną sceną išvydusią pjesę, tad ir jos žvilgsnis, nukreiptas į dramą iš išorės, sukelia susidomėjimą.

2013 m. Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje apgynusi disertaciją Naratyvo konstravimo principai šiuolaikinėje dramaturgijoje, Labanauskaitė nusprendė, kad tekstą papildžius ir pataisius, pavyktų pateikti vadovėlį dramos kurso klausytojams, o ir teatro mėgėjams toks būtų pravartus. Knygoje randame šiuolaikinės dramos tyrimą ir jos pokyčio iš dramocentrinio į postdraminį būvį paaiškinimą. Autorės išeities pozicija: postmodernizmo drama savo forma nėra paprastesnės naratologinės sandaros ir išraiškos nei kiti žanrai. Jos požiūriu, šiuolaikinės dramos naratyvas nėra pateikiamas vien mimetiniu būdu, bet gali būti išreiškiamas ir grynai diegetiniu (epiniu) arba mišriuoju būdu. Šiuolaikinės dramos autoriai (prie ryškiausių iš jų priskirtina ir pati knygos autorė), derindami mimetinį ir diegetinį pasakojimo būdus, kuria sudėtingą naratyvą ir antinaratyvą, kurių naratorius/pasakotojas neretai įvairesnis nei klasikinėje dramoje ir prozos tekstuose. Autorės nuomone, daugelio dramos tyrinėtojų per didelis dėmesys siužetui iš akių išleido šiuolaikinei dramaturgijai esminį dalyką – pasakojimą. Labanauskaitė primena, kad šiuolaikinė drama jau nėra vientisos istorijos pasakojimas. Ji dažnai sudaryta iš pasakojimų pasakojime, todėl monografijos autorei įdomu gilintis į naratoriaus kaip subjekto santykį su pasakojamais įvykiais. Taip pat tokiose dramose svarbus diskursyvinis lygmuo – pasakotojo ir adresanto komunikacijos rezultatas.

Lauros Vansevičienės nuotr./Gabrielė Labanauskaitė
Lauros Vansevičienės nuotr./Gabrielė Labanauskaitė

Autorė, reflektuodama daugelį užsienio ir lietuvių autorių bei savuosius tekstus, monografijoje siekia apibrėžti šiuolaikinės dramos naratyvo konstravimo principus. Monografijoje teorinės prieigos praktiškai pademonstruojamos analizuojant 1990–2017 m. parašytas dramas. Autorė pastebi, kad jai naratyvo tendencijos išryškėjo perskaičius ir išanalizavus „beveik tris šimtus visų laikotarpių dramos kūrinių“ (p. 11). Ypač vertinga, kad sekdama užsienio dramų dinamiką (šiuolaikinės dramos almanachus, festivalių pastatymus, teatrines akcijas), remdamasi teatrologų ir su teatru susijusių kitų šalių specialistų rekomendacijomis, ji savo skaitytojui atrinko gerai įvertintus tekstus, su kuriais lygino lietuvių dramaturgų darbus. Dramos naratyvo teorijai ir praktikai pademonstruoti buvo pasirinktos Tomo Šinkariuko, Lauros Sintijos Černiauskaitės, Mariaus Ivaškevičiaus, Daivos Čepauskaitės, Sigito Parulskio, Gintaro Grajausko, Herkaus Kunčiaus, Mindaugo Valiuko, Mariaus Macevičiaus, Anetos Anros, Birutės Kapustinskaitės, Mindaugo Nastaravičiaus, Teklės Kavtaradzės ir kitų pjesės. Tiesa, Labanauskaitė pastebi, kad dramų tekstai, siekiant aptarti kuo didesnę tekstų naratyvo konstravimo įvairovę, buvo atrinkti ne visada atsižvelgiant į meninę kokybę (p. 11).

Knygoje dramos naratyvo kūrimo ir komponavimo principai derinami su kitomis tyrimo strategijomis, pavyzdžiui, šalia naratologijos pasitelkiama semiotika, hermeneutika, sociologija, psichoanalizė, nes ir šiuolaikinių dramų pobūdis yra labai plataus spektro (p. 12).

Knygą sudaro penki skyriai: „Dramos raida“ (p. 17–84), „Forma, erdvė, laikas“ (p. 85–118), „Naratoriai“ (p. 119–154), „Mažieji naratyvai“ (p. 155–190) ir „Dramos kalba“ (191–224). Lyginant su tos pačios temos Labanauskaitės disertacija, darytina išvada, kad pirmasis monografijos skyrius yra ne išplėtotas, ne redaguotas, o naujai parašytas. Atsižvelgiant į galimą šios recenzijos apimtį ir į tai, kad kiti skyriai buvo papildyti ir pataisyti atsižvelgiant į recenzentų išsakytas pastabas, čia norėtųsi padiskutuoti dėl monografijos pirmojo skyriaus visumos ir kai kurių teiginių.

Autorės bandymas viename skyriuje sutalpinti pustrečio tūkstančio metų dramos istoriją nėra neįmanomas, tačiau sunkiai pasiekiamas aiškiai neapsibrėžus, ko bus siekiama. A priori galima būtų tikėtis, kad dramos istorija bus aptarta dėmesį sutelkiant į teksto kūrimo ir komponavimo dinamiką. Tačiau jau pirmieji skyriaus puslapiai parodo, kad autorei nebuvo lengva rasti vieningą medžiagos pateikimo būdą. Štai Aristotelis skaitytojui pristatomas glaustai atpasakojant Poetiką, šiek tiek pacituojant Vandą Zaborskaitę ir neesmingai pasiremiant dviem kitais autoriais. Nors Labanauskaitė pirmojo skyriaus pirmąjį poskyrį „Antika: dramos naratyvo kūrimo principai ir taisyklės“ pradeda labai taikliu epigrafu iš Aristotelio teksto – „Pakalbėkime pirmiausia apie pačią poeziją...“ (p. 19), – tačiau pamiršta skaitytojui priminti, kad drama tiek Graikijoje, tiek vėliau ilgai buvo rašoma eiliuotai ir pralaimėjo, kai buvo imta rašyti proza. Eilėse slypėjo ypatingo dramatinio poveikio galia. Kalbant apie naratyvą, manau, šito nereikėjo apeiti.

Tradiciškai Labanauskaitė mano, kad Aristotelio nuopelnas yra trijų vienumų – veiksmo, vietos ir laiko – taisyklė (p. 22). Iš tikrųjų prancūzų švietėjiškojo klasicizmo atstovai manė, kad Aristotelis sukūrė dramos kanoną ir kad Poetika yra mokymas apie tris vienumas. Tačiau Aristotelis apie tai nekalba. Jis sako tik tiek, kad veiksmas turi būti lengvai įsimenamas, ir tai nereiškia, jog turi sutilpti į vieną parą. Primintina, kad graikų trilogijose laiko vienumo nebuvo (pvz., Aischilo Orestėja). Aristotelis kėlė būtiną veiksmo vienumo reikalavimą, ir viskas, kas yra pašalinio, nesvarbaus, neturi būti vaizduojama.

Pirmojo skyriaus antrajame poskyryje „Tarp antikos ir modernizmo atsidūręs veikėjas“ pastebima, kad antikinės dramos, „kilusios iš ritualų ir nepraradusios religinės paskirties, buvo skirtos ne tik meniniams ieškojimams, bet ir mitologijai išaiškinti, istorijai atminti“ (p. 24). Tačiau drama Graikijoje buvo svarbi ne dėl to. Monografijos autorė, matyt, abejodama meno didaktine, auklėjamąja funkcija, nedrįsta ištarti, kad drama buvo ugdymo priemonė, teikė pavyzdžius, kaip polio gyventojui reikėtų gyventi. Antikinei dramai suteikus švietėjiškos ir politinės, ideologinės reikšmės, paaiškėja visos klasikinės dramos svarba.

Neaptarus auklėjamosios funkcijos, liko nepaliesta ir Aristotelio katarsio samprata. Be to, pristatant Aristotelio požiūrį į tragediją, liko neaptartos dvi svarbios graikų estetikos sąvokos: pathos ir ethos. Graikų drama, kurioje nėra kančių, arba yra tik kančios grėsmė, nebuvo tragedija. Ji (ko nesiekė filosofija, spręsdama ontologijos problemą) kėlė klausimus, kodėl laimingas ir geras žmogus tampa nelaimingu, nusikaltėliu?

Per mažai pasakyta apie graikų dramos vaidinimų sąsają su liturginiu kalendoriumi, būdingu ir romėnų teatrui, kur buvo neįmanoma pakartoti publikai patikusio spektaklio niekaip kitaip, kaip tik iš naujo kartojant visą šventę per instauratio mechanizmą, t. y. kartojant visą ritualą. Antikinio teatro sąsaja su sak­ralumo sfera buvo patraukli Viduramžių autoriams, ir jie tai pritaikė misterijoms, kurios būdavo vaidinamos tik tam tikrais bažnytinio kalendoriaus nustatytais laikotarpiais. Tačiau Labanauskaitė romėnų ir Viduramžių dramai teskiria puslapį, nepateikdama nė vieno iš minėtų laikotarpių dramos teoriją aptarusio autoriaus. Lieka neaptarti Viduramžių dramos žanrai, nors vėliau pasakoma, kad dramaturgai grįždavo prie Viduramžių farso (p. 31). Nelieka nepaminėta Terencijaus komedijų adaptuotoja Hrosvitha (X a.), be reikalo vietoj vienuolės pavadinta vokiečių istorike (p. 24). Remiantis Zaborskaite konstatuojama, kad Viduramžių teoretikai sekė Antika, reikalavo dermės su moralės bei religijos principais ir tikroviškumu (p. 25), bet nepastebima, kad graikų autoriai geriau suprato tikrovę negu Biblijos autoriai, nors susidūrus šiems dviems pasauliams laimėjo pastarasis.

Renesanso ir klasicizmo dramai skirta pusė puslapio, čia taip pat remiamasi tik Zaborskaite ir jos požiūriu į Horacijaus Poezijos meno įtaką Naujųjų laikų dramai (p. 25). Iš gausybės tuo laikotarpiu kūrusių autorių ir teoretikų nepaminėtas nė vienas, žymųjį Wilhelmą nukeliant prie jį garbinusių romantikų (p. 27).

Daugiau neplėtojant knygoje pateiktos klasikinės tragedijos raidos interpretacijos, galima nurodyti, kad nors autorė įvade pastebi, jog „monografijos tyrimas atsispiria ne nuo dramaturgijos tematinės įvairovės, o nuo dramos sandaros, elementų panaudojimo ir formos ypatumų“ (p. 9), tačiau ir aptariant naująją dramą, prasidėjusią Vakaruose nuo XVIII a., ypač nuo Gottholdo Ephraimo Lessingo teorinių svarstymų, vyrauja pakitusio veikėjo ir temų pristatymas, o ne teksto dinamikos analizė. Poskyris „Modernizmas: naujojo naratyvo idėjos“ žada autorės palinkimą link pasakojimo strategijos, bet ir vėl daugiausia sukamasi temų ir idėjų lauke, kartais nurodant vieną kitą teksto struktūros naujovę.

Tad Gabrielės Labanauskaitės knyga, kaip ir jos raudoni viršeliai, yra pulsuojančios minties, pilna gyvybės ir džiazo, o keletas juodų skyrių priešlapių rezonuoja su knygoje likusiais nevienodumais, kurie, augant tyrėjos patirčiai, išsilygins ir dar džiugins ne vieną skaitytoją.

Gabrielė Labanauskaitė, Dramatika: Mokslo monografija, Vilnius: Lietuvos muzikos ir teatro akademija, 2017, 268 p., 300 egz.

Dizaineris Tadas Karpavičius

Šis tekstas publikuotas leidinyje „Naujasis Židinys-Aidai“

Komentarai

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Gera keliauti kartu

Praktiški patarimai

RESTA 2019

Sveikata