Pastaraisiais metais trilerio/ detektyvo žanras išgyvena tikrą atgimimą. Žinoma, labiausiai tai siejama su skandinaviška trilerių mada, prie kurios daugiausia prisidėjo Stiegas Larssonas su „Tūkstantmečio“ trilogija. Šalti, niūrūs, melancholiški kriminaliniai romanai tapo daugybės rašytojų sėkmės pagrindu.
J.Burdettas – taip pat vienas iš trilerių rašytojų, pažvelgusių į šį žanrą kiek kitaip, tiesa, toli gražu ne skandinaviškai šaltu žvilgsniu. Jo kūriniuose svarbiausias yra ne kriminalinės paslapties įminimas, o kuriama nuotaika. Tamsi, nuaro žanrui artima, kiek primenanti Jameso Elroy'aus romanus – ne veltui „Juodosios orchidėjos“ autorius vadina J.Burdettą vienu iš geriausių šiuolaikinių trilerių meistrų, ar Paulo Austerio „Niujorko trilogiją“.
J.Burdetto romanų veiksmas vyksta Azijoje – tai nenuostabu, nes prieš pradėdamas rašytojo karjerą britas dešimt metų dirbo teisininku Honkonge, o dabar dalį laiko gyvena Tailande, dalį – Prancūzijoje. Jį išgarsino Bankoko kriminalinių romanų ciklas, kurį ir pradeda ši leidyklos „Baltos lankos“ išleista knyga „Bankoko 8“.
Pagrindinė siužeto linija, kaip jau minėjau, nenukrypsta toli nuo trilerio žanro. Du Bankoko pareigūnai aptinka nužudyto JAV jūrų pėstininko kūną. Mįslingos ne tik mirties aplinkybės, bet ir pats žmogžudystės būdas – auką sudorojo narkotikais apsvaigintos gyvatės. Viena iš gyvačių mirtinai sukandžioja ir Sončajaus Džitpličipo – šį nužudymą imančio tirti pareigūno – kolegą. Žmogžudystės tyrimo vingius tirti Sončajui netrukus ima padėti ir iš JAV atvykusi FTB agentė Džouns.
Sakytume, netgi gana banalus siužetas su visomis sudedamosiomis šiam žanrui dalimis. Tačiau tuo šis „tradiciškumas“ ir baigiasi. Mat Sončajus – budistas ir į nusikaltimo tyrimą žiūri ne tik kaip pareigūnas, bet ir iš religijos pusės. FTB agentę į neviltį varo idėjos apie tai, kad nusikaltimo priežasčiai paaiškinti galima pasitelkti ir reinkarnacijos teorijas. Sončajui nusikaltimo tyrimas yra ne tik jo pareigos atlikimas, bet ir apsivalymas, budistinių priežasties-pasekmės ryšių neišvengiamas įgyvendinimas.
Greta filosofinės plotmės knygoje – ir bent jau mane šiame romane labiausiai suintrigavę socialiniai aspektai. J.Burdettas veda mus į tamsųjį Bankoko pasaulį, striptizo barų, narkotikų, korupcijos liūną (Sončajus – vienintelis kyšių neimantis pareigūnas Bankoke, taip pridarantis nemažai bėdų kitiems policininkams. Mat korumpuoti čia kone visi – „atsižvelgiant į tai, kad visa policija iš esmės padeda kažkam sukčiauti, ima atrodyti, kad visas 61 milijonas žmonių dalyvauja vienokioje ar kitokioje sėkmingoje nusikalstamoje organizacijoje. Taigi, nekeista, kad mano tauta daug šypsosi“, p.73) Tai visai ne toks Bankokas, kokį mato atvykę į šią šalį vakariečių turistai.
Šią knygą iš dalies galima būtų lyginti net su prancūzų autoriaus Michelio Houellebecq'o knygomis. Tik čia dėmesio centre ne Vakarų visuomenė, o Tailando, taip pat svarstoma, kaip vyksta kultūrų susidūrimas, neišvengiamai į dar didesnį purvą smukdantis Bankoką. Populiarus trilerio žanras, panašu, šioje knygoje – tik priedanga.
Žinoma, reikėtų neužmiršti ir juodo autoriaus humoro, saviironijos – išskirtinio visų J.Burdetto kūrinių bruožo. Visas šis keistas trilerio, filosofijos ir skvarbių pastabų apie visuomenę mišinys kuria kone siurrealistinę, mistišką nuotaiką. Skaitydamas galų gale pats supranti, kad toli gražu ne nusikaltimo paslapties įminimas čia buvo svarbiausias. Tiesa, knygos pabaiga kai ką gali ir nuvilti, tačiau tai tik šio nusileidimo į Bankoko prietemas pradžia, tad tikėkimės, kad leidykla pratęs šios romanų serijos leidybą.
