Dabar populiaru
Publikuota: 2018 gruodžio 25d. 19:14

Knygos recenzija. Eleonorai Olifant viskas (gerai) blogai

Knygos viršelis 15min recenzija
Rašytojų sąjungos leidyklos nuotr. / Knygos viršelis

Rašau apie Gail Honeyman knygą „Eleonorai Olifant viskas gerai” (iš anglų kalbos vertė Vaida Kelerienė), kurią prieš kelis mėnesius išleido Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla. Knyga – sprogmuo keliais rakursais.

Populiarioji literatūra – kiek teko pastebėti, kai kurie žmonės vis dar priekaištingai pakraipo galvas, kai būtent ši leidykla „išleidžia kažką TOKIO”. Kita vertus, iš kelių literatūros pasaulio atstovo girdėjau, kad ne, ši knyga – ne jiems. Labai nenoriu stereotipizuoti, bet abu jie buvo vyrai. Ir taip – tam tikra prasme tai „moteriška knyga” – kaip „Bridžitos Džouns dienoraščiai”, nors, be abejo, universalusis-egzistencinis knygos lygmuo, tikiu, gali sudominti ir vyriškąją auditorijos dalį.

Pati Eleonora knygoje teigia, jog jai „viskas gerai“. Vienišė, gyvenimo aplinkybių nutrauktais komunikacijos įgūdžiais, sužeista moteris, telefonu besikalbanti su nusikaltėle sociopate mama (neišduosiu visos šios linijos paslapties). Eleonora, įsimylinti niekada artimiau nesutiktą muzikantą ir net projektuojanti su juo saldų „ilgai ir laimingai“. Eleonora, nemėgstama ir pajuokiama bendradarbių. Moteris, gerianti degtinę, kad vieniši savaitgaliai greičiau praslinktų. Eleonorai Olifant viskas gerai. Turbūt supratot, kodėl recenzijos pavadinime suskliaustas šis žodis.

Viskas pasikeičia, kai Eleonora, regis, priverstinai artimiau susipažįsta su bendradarbiu Reimondu, drauge jie padeda atsitiktiniam gatvės praeiviui ir...nuotykis prasideda. Daugiau turinio neišduosiu.

Pasakysiu, kodėl šią knygą perskaičiau su malonumu. Mano galva, labai tiksliai nutapytas Eleonoros paveikslas. Prieš akis iki dabar stovi ji – vienišė, kurios bendravimo ir aplinkos suvokimo įgūdžiai kelia graudulingą juoką, svaičiojimai apie „būsimą vienintelį“ muzikantą yra tragikomiški, tačiau šalia – net, kaip minėjau, neturint reikiamų socializacijos įgūdžių, skleidžiasi protagonistės gerumas ir jautrumas, giliai po traumine patirtimi užklotas.

Bene aštriausiai beskaitant širdį gnaibė, Eleonoros reakcijos, kitam žmogui parodžius netikėtą, bet tokį reikalingą gerumą. Nes ji pratusi tik prie keistų žvilgsnių. Atstūmimo. Pašaipos. Skausmo. Nuvertinimo. Moteris, kurios kūne tūno mažas bailus žvėriukas, kuris labai bijo, ką darys link jo ištiesta ranka. O kartu yra taip ištroškęs gražių ir gerų dalykų. Va tai skaitant supurto. Iki gyvuonies.

Taip, knyga parašyta „lengvai paskaitomu stiliumi“, su gera humoro doze (situacijų komedijos elementai, pavyzdžiui, Eleonoros vizitas pas grožio specialistes ir aibė kitų komunikacinių nesusipratimų, nutinkančių protagonistei), ir , kaip jau sakiau, artima Bridžitos Džouns istorijoms. Tačiau Honeyman kūrinį daug sykių gilina traumos kontekstas – po truputį rekonstruojama moters praeitis užima kvapą ir sukrečia – kaip ir menami dabarties pokalbiai su motina: „Juk žinai, kas būna melagiams, žinai, Eleonora? Nebeprisimeni?“ (157 p.).

Tada suvoki, kad protagonistė ne šiaip keistuolė mizantropė. Supranti, kodėl ji yra tokia, kokia yra. O tai kelia Eleonorai simpatiją ir užuojautą, kokias keistybes ji bekrėstų. Traumos psichologija veikia ir populiariojoje literatūroje: „Mano širdis irgi išmarginta randais, tokiais pat storais, tokiais pat darkančiais, kaip ir tie ant veido. Žinau juos ten esant, bet viliuosi, kad dar yra likę nesužalotų audinių, kuriuos sulopius galėtų įtekėti ir išsruventi meilė. Labai viliuosi“ (105 p.).

Talpi knyga apie nesusipratimus tarp žmonių.

Knygoje daug cituotinų perliukų. Štai, pavyzdžiui, Eleonora virtuvinėmis svarstyklėmis sveria savo krūtis, nes yra įsitikunusi, kad papildomi trys kilogramai sukelia jai nugaros skausmus.

Talpi knyga apie nesusipratimus tarp žmonių. Apie santykio su savimi, kitais ir pasauliu svarbą. Apie vidinius išmoktus praeities balsus, kurie nuodija mums gyvenimą. Apie įsimylėjimus ir perdėtas projekcijas į kitą žmogų. Apie duobes. Kryčius. Ir apie tai, kad kartais taip stipriai žiūrime į tolimus horizontus, kad nematome tai, kas po kojomis.

Kartais tokios knygos guodžia – ne vieni. Tokie netobuli. Sužeisti. Keisti. Tokie, kokie esam.

Komentarai

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Gera keliauti kartu

Praktiški patarimai

Video

01:30
02:50
01:29

Maistas

Kinas