Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Knygos recenzija. F. Scotto Fitzgeraldo „Sugautas šešėlis“

Knygos viršelis
Leidyklos „Sofoklis“ nuotr. / Knygos viršelis
Šaltinis: 15min
0
A A

Daugelis skaitytojų apie F.Scotto Fitzgeraldo kūrybą žino ir sprendžia pagal vieną jo kūrinį – „Didįjį Getsbį“. Tačiau šis rašytojas, nors dabar ir labiausiai žinomas būtent dėl šios duoklės „džiazo amžiaus aukso kartai“, paliko kur kas daugiau dėmesio vertų kūrinių, kai kurie jų galbūt netgi įdomesni už tą patį „Didįjį Getsbį“. Jo apsakymų rinktinė „Sugautas šešėlis“ (išleido leidykla „Sofoklis“, iš anglų kalbos vertė Daiva Daugirdienė) – žaismingas, poetiškas, o kartu ir dramatiškas bei romantiškas, gal dabar net kiek naiviai atrodantis žvilgsnis į savo kartą.

Skaitytojai į šią F. Scotto Fitzgeraldo knygą dėmesį turėtų atkreipti ne tik dėl to, kad šis autorius – vienas garsiausių „prarastosios kartos“ rašytojų, apie kurio kūrybą žinių spragas vertėtų užpildyti. Puikus yra ir šios knygos vertimas į lietuvių kalbą – vertėjai Daivai Daugirdienei už šios knygos vertimą, kuriame ji sugebėjo meistriškai perteikti stilistinę įvairovę, buvo skirta Metų vertėjo krėslo premija. Beje, tai ne pirmasis šios vertėjos į lietuvišką pasaulį perkeltas šio rašytojo kūrinys – anksčiau ji išvertė ir F.Scottui Fitzgeraldui pripažinimą pelniusį pirmąjį romaną „Šioje rojaus pusėje“.

F.Scottas Fitzgeraldas parašė 164 apsakymus, iš jų į šį rinkinį pakliuvo aštuoni. Jei panaršysite po įvairius literatūrinius sąrašus, rasite ir geriausių šio autoriaus apsakymų „topus“, kai kurie jų pakliuvo į šį rinkinį, kai kurie ne, tačiau bet kokie tie sąrašai, žinoma, yra visiškai subjektyvus reikalas. Skaitant čia esančiuosius nesunku suprasti, kodėl šis autorius laikomas vienu iš svarbiausių praėjusio amžiaus rašytojų. Būtent jo apsakymai geriausiai demonstruoja subtilią šio autoriaus pasakojimo jėgą ir bent man atrodo netgi įdomesni už jo romanus.

Skaitydami šiuos apsakymus aptiksite tą pačią „Didžiojo Getsbio“ atmosferą. F. Scottas Fitzgeraldas rašo apie XX amžiaus pradžios kartą, tiksliau, apie aukštuomenei priklausančią tą kartos dalį – šokių vakarai, jachtos, šampanas, turtai, vilos, prabangūs namai, prestižiniai universitetai, Holivudas, automobiliai. Tai pasaulis, gyvenantis nerūpestingumo dvasia (tačiau keliuose apsakymuose jau įsismelkia ir karo šešėlis), įkvepiantis vis daugiau laisvės ir keičiantis moralinių normų ribas.

Tiesa, labai gilių tų pokyčių lūžių užfiksavimų, skirtingai nuo tokių jo romanų kaip „Šioje rojaus pusėje“, kur autorius aprašo, kaip vykstantys kultūriniai, socialiniai pokyčiai eina greta nuopolio ir nusivylimo, čia nerasite. 

Tai žavingas, svajingas pasaulis, kuris net ir su visais išnyrančiais iliuzijų žlugimais dabar atrodo vis tiek nekaltas ir šiek tiek naivus

Šiuose apsakymuose autorius tiesiog rašo štai tokioje išbandymų nauja laisvės dvasia gyvenančių žmonių istorijas. Nemažai šių istorijų – apie perėjimą iš paauglystės į suaugusiųjų pasaulį, apie brendimo metu atsirandančius savosios tapatybės supratimo pokyčius. Tai istorijos apie pirmąsias meiles, apie suvokimą, kas yra jausmai ir kaip lengva juos iššvaistyti, apie merginas, lengvabūdiškai daužančias vaikinams širdis, kol galiausiai sudaužo savąsias, ir apie vaikinus, laukiančius savo gyvenimo meilės, kol supranta, kad laukti nebėra ko – jie pavėlavo ir prarado tai, ką turėjo. O taip pat apie sugebėjimą kovoti dėl savo jausmų ir apie antrąją galimybę. 

Nors tai šimtmečio senumo istorijos, kaip ir bet kurios geros literatūros atveju, visiškai nesunku įsijausti ir susitapatinti su nemažai čia aprašomų istorijų personažų. Nes visgi tai visų pirma yra knyga apie svajones ir jų žlugimą (arba išsipildymą kai kuriais retokais atvejais), o esminės svajonės juk nesikeičia. 

Tai žavingas, svajingas pasaulis, kuris net ir su visais išnyrančiais iliuzijų žlugimais dabar atrodo vis tiek nekaltas ir šiek tiek naivus. Romantiškas, trykštantis jaunystės nuotykio troškimais, o kartu ir kažkiek snobiškas ir lėkštokas. 

Iš šių aštuonių apsakymų išskirčiau „Jokūbo kopėčias“, „Emocinį bankrotą“ ir „Prarastąjį dešimtmetį“ – beje, pastarasis savo nuotaika, atmosfera gerokai skiriasi nuo kitų, esančiųjų šiame rinkinyje. Jis tarsi atspindi paties F.Scotto Fitzgeraldo jaučiamą kaltę dėl nesėkmingos kone visą gyvenimą trukusios jo kovos su alkoholizmu ir pojūčio dėl to, ką prarado. 

Žinoma, skaitant šio autoriaus kūrinius visų pirma reikia atkreipti dėmesį į jo kalbą. Kurios jau vien pačios užtenka tam, kad pajaustum skaitymo malonumą – poetiška, rafinuota, melancholiška ir elegantiška; šis pasakojimas įtraukia savo grožiu. Kartu šie apsakymai demonstruoja, kad autorius sugeba keliais grybštelėjimais užčiuopti esmę,  o tai ir yra pagrindinis gerų apsakymų bruožas. 

Ir visiškai nenuostabu, kad D.Daugirdienei už šios knygos vertimą buvo skirta vertėjų premija.

Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Sužinokite daugiau