Dabar populiaru
15min be reklamos
Publikuota: 2021 gegužės 1d. 20:57

Knygos recenzija. Gasparo Aleksos „cvirkiada“. Kultūrbolševizmo pinklėse

G.Aleksa „Baik cirkus Cvirka“
Asmeninio archyvo nuotr. / G.Aleksa „Baik cirkus Cvirka“
Šįsyk Gediminas Jankus įsiskaito į naujausią Gasparo Aleksos romaną „Baik cirkus, Cvirka!“. „Tai ne tradicinis gerai žinomų faktų, dokumentų ar prisiminimų atpasakojimas, ne paviršutiniškas banalybių ir anekdotų apie rašytoją rinkinėlis, o skausmingas, atviras, intriguojantis pokalbis apie talentingą kūrėją, „kairįjį“ inteligentą, įtikėjusį „broliškos Sovietų Sąjungos“ geranoriška globa, aktyviai skleidusį socializmo idėjas, galų gale pakliuvusį į kultūrbolševizmo spąstus ir keistomis aplinkybėmis pokario metais netikėtai mirusį“, – rašo jis.

Kažkas yra padūsavęs, kad nūnai Lietuvoje gausu žmonių, rašančių knygas, bet nedaug rašytojų. Neva akivaizdi romano ir apskritai prozos krizė. Sutikčiau, bet tik iš dalies. Visais laikais netrūkdavo rašinėjančių bulvarinius skaitalus; dabar tokių užderėjo ne tik dėl publikos neišrankumo, bet ir dėl neva literatūros kritikų – matronijų ir paternalijų – pastangų. Šiuos skaitalus jie vadina populiariaisiais tekstais, kurie esą pagilina visą kultūrą, aktyvų prasmių ir malonumų kūrimo procesą.

Juk koks smagus neįmantrus rašymo stilius, lengvai atpažįstamos, visiems taip gerai žinomos buitinės detalės, santykių paprastumas, miegamųjų intymumas, visa toji bekonfliktinė socialinė sistema! Tačiau šioji agitacija tik pridengia komercinius interesus ir bruka masinės chaltūros subproduktus. Todėl nudžiungi radęs ne kokį surogatą, apkamšytą „realistine estetika“, o tikro rašytojo išjaustą, iškentėtą kūrinį. Turiu omenyje Gasparo Aleksos romaną „Baik cirkus, Cvirka!“ (Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2021).

Tačiau šioji agitacija tik pridengia komercinius interesus ir bruka masinės chaltūros subproduktus.

Autorius, išleidęs poezijos rinkinių, dramų, esė knygų, pagarsėjo ir savo romanais (jų bene devyni, net keli – apie medikų gyvenimą): įsiminiau netikėta fantasmagorija blyksintį „Ėriukėlį stiklo ragais“ (Vilnius: Vaga, 2003), biografinį – apie sąžinės kankinį kunigą Juozą Zdebskį – „Šventojo Akiplėšos medžioklė“ (Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2016). Ir šis, pasakojantis apie prieštaringai vertinamą mūsų garsųjį rašytoją Petrą Cvirką, priskirtinas biografinių romanų žanrui, tačiau tik iš dalies.

Visų pirma, tai ne tradicinis gerai žinomų faktų, dokumentų ar prisiminimų atpasakojimas, ne paviršutiniškas banalybių ir anekdotų apie rašytoją rinkinėlis, o skausmingas, atviras, intriguojantis pokalbis apie talentingą kūrėją, „kairįjį“ inteligentą, įtikėjusį „broliškos Sovietų Sąjungos“ geranoriška globa, aktyviai skleidusį socializmo idėjas, galų gale pakliuvusį į kultūrbolševizmo spąstus ir keistomis aplinkybėmis pokario metais netikėtai mirusį.

Ši jauno, nė 40-ies metų nesulaukusio talentingo, pripažinto prozos meistro mirtis, apaugusi gandais, sąmokslo teorijomis ir melais ar nutylėjimais, G.Aleksos knygoje atskleidžiama visai kitu, netikėtu rakursu: dažnai kalbama arba duodama suprasti apie sąmoningą, laipsnišką rašytojo moralinį ujimą, ideologinių reikalavimų gausą, atsakomybės už jo „prižiūrimų“ kolegų – sovietinių „sielos inžinierių“ (Stalino pamėgtas rašytojų apibūdinimas) – naują, skambų socialistinio realizmo perpildytą kūrybinį žodį. Vis tik bene kraupiausiai romane nuaidi užuominos apie tiesioginį, fizinį rašytojo sunaikinimą, tikrą nuodijimą.

Nors P.Cvirkos mirtis jau ir tada buvo apipinta įvairiais gandais, – kai kurie literatūrologai, kolegos tvirtino, kad jis mirė nuo trūkusio apendicito, kiti – kad nuo infarkto (tai mini ir itin solidžios, akademinės monografijos „Petras Cvirka“ autorius Petras Bražėnas, nemažai vietos skyręs ir gan išsamiai rašytojo biografijai (Vilnius: Vaga, 1998), – ko gero, būtų sunku tuo patikėti, tačiau Gasparas Aleksa – medikas, ne tik rašytojas, tad į jo prielaidas verta atkreipti dėmesį, juolab jos pateikiamos remiantis iki šiol nežinotais šaltiniais.

Imdamasis šio kūrinio, autorius atsakingai, reikliai išnarpliojo aibes prisiminimų, liudijimų apie kanonui priklausantį rašytoją.

Imdamasis šio kūrinio, autorius atsakingai, reikliai išnarpliojo aibes prisiminimų, liudijimų apie kanonui priklausantį rašytoją, atmetė sovietinės ideologijos dešimtmečiais kurtus bei bruktus štampus. Romane su propagandos pezalais nuolat polemizuojama, ginčijamasi, pateikiama visiškai priešinga, netikėta P.Cvirkos poelgių ir veiksmų traktuotė. Tekste gausu įžvalgų, kurios yra ne tik kūrybinės laisvės išdava. Skaitydamas dar kartą įsitikinau, jog tokioms įžvalgoms vien rašytinių šaltinių nepakanka – būtini pokalbiai su dar gyvais liudininkais, išgyvenusiais tas dramatiškas dienas, buvusiais šalia. Prisimenant, kad pats autorius kilęs iš P.Cvirkos gimtųjų vietų, kad jį nuo jaunumės lydėjo autentiški rašytojo artimųjų, kaimynų, moksladraugių prisiminimai, knyga įgauna rimtą, visais atžvilgiais pagrįstą traktuotę.

Bet, išlaikydamas biografinį-istorinį pasakojimo pobūdį, autorius kategoriškai atsisako bet kokio apologetinio tono, nepelnytos panegirikos savo herojui. Atmesdamas linijinį pasakojimą, G.Aleksa pasitelkia „šokčiojantį“, besikeičiantį kaleidoskopinį stilių: sapnus, vizijas, košmariškus vaizdinius, sugrįžimus į praeitį, laiko sampynas, kuriuose nuolat grįžtama prie lemtingų paskutiniųjų P.Cvirkos gyvenimo dienų ir valandų. Anapusinė iliuzija, knygų herojų bei personažų kuždesiai, kūrybinė graužatis ir nuolatinė kančia – toks kinematografinis „trūkinėjančios juostos“ principas perteikia herojaus būklę, karščiuojančią sąmonę, kurioje susilieja realybė ir sapnai, ryškiausi gyvenimo epizodai ir sąžinę kamuojantys košmarai.

Jaudinančios P.Cvirkos išpažintys, kaltės suvokimas, atsiprašymai, nors ir klejojant, nors ir kenčiant fizinius skausmus, yra įtaigūs, rodantys tikrą, nesumeluotą vidinę dramą, tragizmą. Jis nuolat su apgailestavimu prisimena poetą Kazį Jakubėną, kurio „antitarybinę“ kūrybą pasmerkė (netrukus NKVD sukurpė jam bylą, o 1951 m. sadistiškai nužudė), kitus plunksnos brolius, kurie iš „tarybinių rašytojų“ gretų buvo pašalinti už nepatikimumą, kaip „liaudies priešai“ ar „antitarybiškai nusiteikę“ – pavyzdžiui, Kazys Kiela, drįsęs rašytojui Jonui Marcinkevičiui leptelti: „Ir tu bolševikams parsidavei?“ ir nedelsiant pastarojo įskųstas.

Neabejotina, kad nuolatinį spaudimą, grasinimus patyrė ir pats P.Cvirka, tuometinis „tarybinių rašytojų“ sąjungos vadovas.

Romane toji aktyvių stalininių „sielų inžinierių“ tarpusavio sekimo, skundimo, baimės bei persekiojimo atmosfera perteikta įtikinamai, nevengiant šiurpaus grotesko elementų. Neabejotina, kad nuolatinį spaudimą, grasinimus patyrė ir pats P.Cvirka, tuometinis „tarybinių rašytojų“ sąjungos vadovas. O juk ne kartą artimiesiems yra skundęsis – norįs rašyti, norįs ramiai kurti, visi tie organizaciniai, biurokratiniai ir ideologiniai nesibaigiantys darbai darbeliai, įpareigojimai alinte alina, žlugdo, naikina. Impulsyvi rašytojo natūra, nuolatinis savo tiesos bei principų gynimas, be abejo, negalėjo patikti tuometiniams funkcionieriams, ir nenuoramos „pamaištavimai“, ieškant teisybės, susilaukdavo tik pašaipų – „Baik cirkus, Cvirka...“

Bet ar tikrai tik pašaipų ir pakrizenimų? Romano autorius pagrįstai tuo abejoja, pasitelkdamas ne vien kūrybinę vaizduotę, bet ir įtaigų, pasakojimais bei prisiminimais paremtą paskutinių P.Cvirkos valandų tiksėjimą. Ilga, nepakeliamai sunki bei košmariška toji paskutinė kelionė iš Rašytojų sąjungos rūmų į ligoninę Rožių alėjoje. Šventinis literatų šurmuliukas, vaišės rašytnamyje Darbo žmonių solidarumo šventės proga, tostai, sveikinimai, svaigulys. Ir – įtarūs žvilgsniai, įtampa, pasiklausymai, provokuojančios jau užverbuotų agentėlių kalbos. O kur dar nepakeliami skausmo priepuoliai, signalizuojantys apie artėjančią baigtį.

G.Aleksa, nuolat kaitaliodamas „šokčiojančio“ pasakojimo stilių, kalba skirtingai: tai pirmu asmeniu (paties P.Cvirkos), tai iš bešališko stebėtojo pozicijos, tai pateikdamas įvairių romano personažų – rašytojo artimųjų, kolegų ar priešų – įspūdžius bei nuomones. Tokia netikėta, sudėtinga mozaika gerokai pagyvina tekstą, romanui suteikia modernių akcentų.

Tie modernūs akcentai ypač įtaigūs prieškarinio laikotarpio scenose.

Tie modernūs akcentai ypač įtaigūs prieškarinio laikotarpio scenose, kuriose aiškiai ir konkrečiai, tuščiai nepostringaujant atskleidžiama kultūrinio bolševizmo esmė – vadinamųjų „pažangiųjų“ Lietuvos inteligentų užslėptas ar atviras verbavimas, prisidengiant kovos už engiamos liaudies interesus ir fašizmo keliamo pavojaus lozungais. G.Aleksa įtikinamai parodo visos tos sovietų ambasados – „penktosios kolonos“ – pražūtingą vaidmenį, intensyviai ruošiant Lietuvos valstybingumo laidotuves. Žinoma, prijaučiančių ar atvirai bolševikuojančių rankomis. Metodai įvairiausi: ir subtilios pagyros, dėmesys kūrybai, liaupsės, dovanėlės, nuolatiniai kvietimai, ir lyg niekuo neįpareigojantys pašnekesiai Sovietų ambasadoje. Paslaugūs, kartais visai atviri, ciniški alperinų, dekanozovų, pozdniakovų ir kitų NKVD mokyklą praėjusių sovietų „diplomatų“ pažadai, sovietinio „rojaus“ liaupsės ir pagundos.

Be ambasados, aktyvūs kultūrinio bolševizmo centrai buvo Lietuvių draugija SSRS tautų kultūrai pažinti, Vytauto Didžiojo universiteto Humanitarinių mokslų fakulteto vadovybė, Lietuvių rašytojų draugija, studentų draugija „Scientia“ (beje, viename draugijos organizuoto sovietinio turinio vakarėlyje Justas Paleckis, šišo pagautas, padeklamavo savo eilėraštį: „Nuo Kudirkos ligi Cvirkos / Šuolis padarytas...“), nemažai nuveikė ir įvairūs kairiųjų pažiūrų rašytojai, dailininkai, artistai. Susidarytų didžiulis tų „aktyvistų“ sąrašas, pradedant profesoriais (itin aktyvus buvo V.Krėvė), baigiant I.Trečiokaite-Žebenkiene, S.Žuku, A.Venclova, K.Korsaku, S.Nėrimi, J.Būtėnu etc.

Tad ir P.Cvirka, nuo jaunumės simpatizavęs socializmo idėjoms, nuoširdžiai tikėdamas Sovietijos pažanga ir komunistų idealais, nesunkiai pakliuvo į kultūrbolševizmo pinkles. Visa „Trečio fronto“ ir vėliau leistų kairiosios minties autorių – bolševikbernių – laikysena bei manifestai buvo „penktosios kolonos“ palaikomi ir remiami. Petras Cvirka buvo skatinamas ne tik kūrybiškai („Žemės maitintojos“ vertimas į rusų kalbą ir romano išleidimas milžinišku tiražu Sovietų Sąjungoje, žinoma, finalą perdirbus pagal „socialistinio stalinistinio realizmo“ kanonus, didžiuliai honorarai, turininga parodomoji kelionė į „progreso ir idealios santvarkos“ darbininkų ir valstiečių valstybę), bet ir įtraukiant jį į politinę veiklą, patikint svarbias užduotis bei įpareigojimus. Juk P.Cvirka buvo paskirtas bolševikinio Liaudies fronto Kauno skyriaus vadovu, Kauno antifašistinio komiteto nariu, nuolat apie savo veiklą raportuodavo bolševikų agentei, A.Sniečkaus patikėtinei Michalinai Navikaitei-Meškauskienei bei vykdydavo pogrindinės bolševikų partijos CK nurodymus.

Naujajai bolševikų valdžiai lenktyniaudama eiliavo, tapė, vaidino bei dainavo plejada garsių ir ne tokių garsių meno veikėjų.

Sovietinė okupacija, „laisvanoriškas“ Lietuvos įsijungimas į „brolišką tautų šeimą“, naujo gyvenimo ir tvarkos pompastika, propaganda užtemdė ir skeptiškesnius protus. Naujajai bolševikų valdžiai lenktyniaudama eiliavo, tapė, vaidino bei dainavo plejada garsių ir ne tokių garsių meno veikėjų. Taigi, prie tos „Stalino saulės“ nešimo ir atviro kolaboravimo prisidėjo ne vienas.

G.Aleksa, lengvai keliaudamas laiku, savo herojų parodo įvairiose prieštaringose situacijose.

G.Aleksa, lengvai keliaudamas laiku, savo herojų parodo įvairiose prieštaringose situacijose: prisimena viešnagę Paryžiuje, santykius su Raudonąja gvardija – stalininio sukirpimo veikėjais, ginčus, savigraužą... Paliko įspūdį jautriai aprašyti santykiai su mylima žmona, dailininke Marija, rūpestis sūnumi Andriuku. Ir apskritai – nežmoniškas pasiilgimas šeimos, nuoskaudos dėl nepelnytų ujimų, nepakeliamų darbų naštos. Bet visas tas sunkus kamuolys užvirto jau pasibaigus karui – po dramatiškų išgyvenimų virtinės Rusijoje, P.Cvirka išvijus nacius grįžo į tėvynę ir buvo paskirtas Tarybų Lietuvos rašytojų vadovu. Jis susidūrė ne tik su stalinistų įtarumu, rašančiųjų (ar tylenių) gretų valymu, bet ir su represijomis, žiaurumais, smurtu, nekaltų žmonių žudymais. Juk vien 1947 m. per keletą mėnesių Lietuvoje okupaciniai rusų daliniai įvykdė per 200 baudžiamųjų nusikaltimų – žmogžudysčių, apiplėšimų, prievartavimų. O kur dar sistemingas lietuvių naikinimas, represijos, „kova su nacionalistinėmis banditų gaujomis“...

G.Aleksa atskleidžia daug naujų ar menkai žinomų faktų apie pokario metais vykusią ginkluotą partizaninę kovą P.Cvirkos ir savo gimtosiose apylinkėse, apie siautėjusių stribų (sovietinių istrebitelių) bei kariuomenės žiaurias žudynes ir keršto akcijas, per kurias žūdavo ištisos šeimos, apie partizanų atkeršijimą Kuncų šeimai. O išsigimėlis sadistas, „liaudies gynėjas“ stribas Kačiulis, dėl kurio žiaurybių Petras Cvirka kaip deputatas pradėjo tyrimą ir drąsiai sukėlė nemenką triukšmą, vis tik buvo teisiamas ir – negirdėtas dalykas Stalino laikams – gavo 15 metų lagerio! Bet tai tik vienetinis, labai retas atvejis. Juk Lietuvos NKVD, vadovaujama budelio Josifo Bartašiūno, vien 1944–1946 m. nužudė 14 400 ir suėmė apie 35 000 žmonių, be jokio teismo sprendimo ištrėmė per 9000 partizanų šeimų narių. Ką bekalbėti apie kraupųjį Tuskulėnų dvarą („Bartašiūno vilą“), kuriame NKVD užkasdavo nužudytus pasipriešinimo dalyvius...

Romane G.Aleksa daug dėmesio skiria tuometinei padėčiai, rašytojo žygiams, jo pasipiktinimui ir pasibaisėjimui savo gentainių, apskritai nekaltų Lietuvos žmonių žudymu, įsigalinčiu teroru bei smurtu. Petro Cvirkos praregėjimas, suvokimas, kad yra įpainiotas į bolševikinį voratinklį, jo vidinės kančios ir žūtbūtinis noras apie tai prabilti, parašyti tiesą, tikėtina, pagreitino rašytojo mirtį.

Tiesa, mane šiek tiek sutrikdė kai kurių stalinistų – G.Zimano, J.Preikšo – demonizavimas.

Tiesa, mane šiek tiek sutrikdė kai kurių stalinistų – G.Zimano, J.Preikšo – demonizavimas; atrodytų, jų vaidmuo pokarinėje sovietų Lietuvoje buvo kažkoks ypatingas. Taip, šie veikėjai buvo atsakingi už ideologinį menininkų (ne tik literatų) auklėjimą, sekė ir griaudėjo iš tribūnų, skundė NKVD, tačiau ne daugiau nei kiti kultūrbolševikai – J.Baltušis, J.Marcinkevičius, A.Churginas etc. Todėl vos ne keli skyriai, skirti Zimanui, jo kliedėjimams ir pokalbiams su P.Cvirkos romanų veikėjais (pavyzdžiui, Pranu Krukeliu), sąžinės (?) graužatis man pasirodė nemotyvuoti, pernelyg ištęsti. Juk tikrai keista, kuomet Zimanas tampa vos ne stalinistinės epochos simboliu, o šit Antanas Sniečkus, kažkodėl globojantis ir palaikantis P.Cvirką, jam tėviškai ir patikliai pasakoja apie savo vaikystę. Taip, G.Aleksa teisus, minėdamas tą tikrųjų budelių – NKVD generolų – „biurą“: P.Vetrovą, P.Apralovą, I.Tkačenką. Būtent jie atsakingi už masines lietuvių žudynes. Tačiau nagus prie egzekucijų prikišo ir A.Gudaitis-Guzevičius, J.Bartašiūnas, L.Martavičius, A.Sniečkus ir kt.

A.Sniečkus nuolat prašydavo Maskvos pagalbos, reikalaudavo imtis kuo žiauresnių represijų prieš partizanus. 1947 m. balandžio 14 d. LKP(b) CK biuras priėmė nutarimą „Dėl kovos su buržuaziniu nacionalistiniu pogrindžiu ir jo ginkluotomis gaujomis priemonių sustiprinimo“. Ar ne A.Sniečkus ir jo stalinistinės marionetės prašė leisti ištremti partizanų šeimas ir neva jų rėmėjus – buožes? Tad, be G.Zimano, buvo dar visa krūvelė užkietėjusių staliniečių, kurie tautai padarė nepalyginamai baisesnių nusikaltimų. Šit M.Gedvilas, pokario marionečių Ministrų tarybos pirmininkas, pasirašinėjo visus trėmimų dokumentus, J.Paleckis partizanams skelbė melagingas amnestijas, o nepaklususių šeimas leido tremti. 1957 m. būtent jis pasirašė vieną nežmoniškiausių Lietuvos bolševikbernių sukurtų įsakų – atlikę bausmę politiniai kaliniai ir tremtiniai negalėjo grįžti į Lietuvą. Tokio dokumento nebuvo priėmusi nė viena vadinamoji sovietinė respublika!

Itin netikėti romano skyriai „Svirplys I“ ir „Svirplys II“. Tie „svirpliukai“ tampa apibendrinančiais kultūrbolševizmo pinklių simboliais, sovietinės nužmoginančios sistemos varikliais, belieka apgailestauti, kad G.Aleksa apsiribojo tik keliais epizodais.

Tačiau bene svarbiausia romano „Baik cirkus, Cvirka!“ kulminacinė dalis, užbaigiantis, apibendrinantis vainikas yra pabaigoje, vietoje epilogo.

Tačiau bene svarbiausia romano „Baik cirkus, Cvirka!“ kulminacinė dalis, užbaigiantis, apibendrinantis vainikas yra pabaigoje, vietoje epilogo. Tai skelbiama sensacinga paties Petro Cvirkos nebaigto romano „Upė negrįžta“ ištrauka, išlikusi Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto archyve ir G.Aleksos vėl po 65 metų prikelta (regis, ji publikuota 1956-aisiais pasirodžiusių P.Cvirkos „Raštų“ XII tome, po Stalino kulto pasmerkimo). Ištraukoje pasakojama apie tuos skaudžius ir žiaurius pokario metų įvykius, kalbama atvirai, drąsiai; šis tekstas verčia visai kitomis akimis pažvelgti į P.Cvirkos asmenybę.

Drąsiai imdamasis pokario partizaninės kovos temos, atskleisdamas „liaudies gynėjų“ žiaurumą, jų sadizmą, P.Cvirka buvo užsimojęs išsamiai parodyti to meto Lietuvoje vykusią tragediją – masinį trėmimą, šaudymus be jokio teismo, partizanų ir jų šeimų naikinimą bei jų atsakomąsias akcijas. Dar abejojančiam tas nebaigtas P.Cvirkos kūrinys, daugybę nutylimų, bet aiškiai numanomų niuansų atskleidžiantis ir minčių sukeliantis tekstas tampa sukrečiančia praregėjusio talentingo klasiko išpažintimi ir tolregiška, įsikūnijusia vizija:

„...Ir taip graudu, kai pagalvoji: nė pakasynų žmoniškų, kapo niekas nesužinos… Elziutė man sako: „Neraudok, mama, pamatysi, susirinksim mes visų kankinių kaulus, iš pelkių, iš girių surinksim ir palaidosim gražiai, kai bus laisva Lietuva. Visus jų kapelius mes, lietuvaitės, gėlėm nubarstysim...

Norėdamas tęsti – užsiregistruok

„Pranešimas spaudai“ – tai naujienų agentūrų, juridinių ir fizinių asmenų sukurti bei platinami pranešimai apie paslaugų, gaminių, įmonių ar įstaigų naujienas ir pan. Spręsdama dėl turinio publikavimo UAB „15min“ atsižvelgia į informacijos aktualumą, naudą visuomenei, viešąjį interesą. Už šio turinio skelbimą UAB „15min“ nėra atlyginama. Redakcija turi teisę pranešimus redaguoti, trumpinti, papildyti, šalinti tekste esančias nuorodas ir pavadinimus.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

SEB verslo augimo programa

01:37:23

OfiSPA – vieta dirbti ir nepavargti

Video

03:08
07:33
00:20

15min metų knygų rinkimai

Esports namai

URBAN˙/

Grožio programa 360°

Sveikata