„Ar būsi ten?“, „O paskui“ – taip vadinosi lietuvių kalba jau pasirodžiusios šio autoriaus knygos, kurios visgi iki mano rankų taip ir nenukeliavo. Dabar šio rašytojo kūrybos griebėsi leidykla „Baltos lankos“, ir pirmoji (kaip galima suprasti, ne paskutinė) čia išleista prancūzų rašytojo knyga – „Angelo kvietimas“.
Prancūzijoje jis dabar – vienas populiariausių rašytojų. Jis puikuojasi perkamiausių šios šalies rašytojų sąrašų pačiose viršūnėse, pasaulyje parduota daugiau kaip 11 mln. egzempliorių jo kūrinių, kurie išversti į 34 kalbas. Šios, praėjusiais metais pasirodžiusios kol kas paskutinės G.Musso knygos, pardavimai irgi mušė rekordus – Prancūzijoje buvo parduota daugiau kaip 1,5 mln. jos egzempliorių.
Kodėl kalbu tiek daug apie komercinę sėkmę ir pardavimus? Nes, bent jau mano manymu, „Angelo kvietimas“ yra būtent toks komercinei sėkmei tiesiog puikiai apgalvotai pritaikytas kūrinys. Ar tai yra pliusas ar minusas? Na, čia jau kiekvienam spręsti pagal tai, ko tikitės iš knygos.
Pagal tai, kiek teko skaityti apie šį rašytoją, tikėjausi visai kitokio kūrinio. O „Angelo kvietimas“ pasirodė esantis detektyvas su romantiniais prieskoniais (ne, tai ne Sandros Brown, kuri irgi mėgsta į trilerio siužetus įplakti meilės istorijas, stiliaus kūrinys, G.Musso rašo elegantiškiau ir nenukrypsta į procedūrinius detektyvinius vingius). Pati siužeto idėja originali, ir viską galima buvo išvystyti pakankamai netikėtai, tačiau autorius nusprendė sudėlioti romaną pagal schemą, garantuosiančią populiarumą – taigi, turime čia iš praeities netikėtai lendančias paslaptis, meilės istoriją, greitą veiksmą, detektyvinį siužetą, žvilgsnius į elito gyvenimą – žodžiu, visko po truputį. Na, o manęs skaitant niekaip nepaliko jausmas, kad knyga buvo rašoma tarsi scenarijus filmui (ir tikrai nenustebčiau, jeigu toks būtų sukurtas, pagal vieną jo romanų jau buvo susukta juosta, ir vaidino joje Johnas Malkovichius), pernelyg schematiškai.
Grįžtant prie siužeto – viskas prasideda, kai Niujorke oro uoste laukiamojoje salėje vyras ir moteris per klaidą apsikeičia savo mobiliojo ryšio telefonų aparatais. Atitaisyti klaidą tampa sudėtinga, nes ji dirba floriste Paryžiuje, o jis – restorano savininkas San Franciske. Kaip ir galima tikėtis, abu jie neatsispiria pagundai ir ima tyrinėti, kas gi yra svetimame telefone. Čia ir ima nirti į paviršių šešėliai iš praeities – pasirodo, abu turi tamsių paslapčių, kurios toli gražu neišspręstos ir kaip tik dabar vėl juos pasiveja. Įtampa auga, veiksmas vis greitėja, kaip ir galima tikėtis, istorija pakrypsta ir į romantiškąją pusę.
Pati netikėto apsikeitimo mobiliaisiais telefonais idėja, įsiskverbimas į svetimą pasaulį, mintis, kaip nedideli atsitiktinumai vėliau turi lemiamos reikšmės mūsų gyvenimams, buvo pakankamai intriguojanti. Tiesa, sunkiai įtikėtina, kad žmonės mobiliuosiuose telefonuose slėptų tokius duomenis kaip kad aprašyta šioje knygoje, tačiau kas pasakė, kad detektyvai ar trileriai privalo būti realistiški, ar ne?
Tačiau, kaip jau minėjau, asmeniškai man visi šie komponentai taip ir galutiniai nesulipo į vieną visumą. Viskas lyg ir parašyta tvarkingai, tačiau pakankamai nuspėjamai, daugybė dalykų šioje knygoje taip ir lieka nepaaiškinama, o kai kurie herojai, įvedami į žaidimą, vėliau dingsta, tarytum niekam jie ir neberūpėtų.
Kadangi pastaruoju metu mėgstama trilerius dėti į lentynas pagal šalis (taip, tas magiškas žodis „skandinaviškos mokyklos trileris“), „Angelo kvietimą“ būčiau linkęs priskirti amerikietiškų trilerių/ detektyvų kategorijai. Mėgstantys tokius detektyvus, kuriuose vietoje skandinaviško niūrumo ar melancholijos yra greito veiksmo pliūpsniai, ši knyga turėtų būti pats tas. Na, ir kaip jau minėjau, tiems, kuriems detektyve patinka rasti įtampą nuslopinančius romantiškus, gyvenimiškus epizodus.
Na, o aš pamėginsiu pažintį su rašytoju pratęsti kitais, matyt, visai kitokiais jo kūriniais. Ir jeigu reikėtų rinktis kokį nors trilerį dabar, turbūt visgi parodyčiau į knygos nugarėlę su Jo Nesbo ar Camillos Lackberg pavarde.
