Neseniai žiniasklaida su nuostaba aprašinėjo, kaip Londone vykusių riaušių metu siautėjo net ir vidurinei klasei priklausantys, regis, viskuo apsirūpinę žmonės. Prisimename ir prieš kelis metus įvykusias riaušes prie Seimo, kuomet akmenis į parlamento rūmus sviedė net ir tie, kurie turbūt kasdieniniame gyvenime tylūs ir ramūs. Galų gale neramumai arabų šalyse, kuomet heterogeniškai susiformavusios masės staiga ima veikti vienu pulsu.
Kaip tai nutinka? Koks tai fenomenas, kuomet žmogus, patekęs į minią, staiga praranda savo identitetą, ir jį užvaldo masės, kurioje jis atsiduria, bendri instinktai, galbūt smarkiai prieštaraujantys jo vidiniams įsitikinimams.
Būtent tai nagrinėja prancūzų mokslininkas G.Le Bon (1841-1931) savo tarpdisciplininiame veikale „Minios psichologija“, kurį išleido leidykla „Vaga“.
Autoriaus įsitikinimu, minios galia šiuolaikinėje visuomenėje stiprėja ir nors kartais ji ir gali sukurti teigiamų efektų, dažniausia miniai viešpataujant įsivyrauja netvarka ir sumaištis. „Ji išverčia visas kliūtis“, – konstatuoja autorius.
Knygoje G.Le Bon apibūdina stimulus, kurių reikia, kad minia įgytų tam tikrų bruožų, bei analizuoja, kaip keičiasi individo elgesys, jam įsiliejus į minią – tai jis vadina „kolektyvine siela“, kuri leidžia žmonėms jausti ir veikti kitaip, nei mąstytų ir veiktų kiekvienas individas atskirai. „Kadangi minioje vyrauja vidutinybė, minia negali atlikti užduočių, kurioms reikalingas aukštas intelektas“, – rašoma „Minios psichologijoje“.
Kadangi minioje vyrauja vidutinybė, minia negali atlikti užduočių, kurioms reikalingas aukštas intelektasAutoriaus teigimu, klysta manantys, jog aukštesnio intelekto, išsilavinimo žmonės minioje elgiasi kitaip nei kiti. Tyrinėtojo nuomone, minioje įvyksta sąmoningos asmenybės išnykimas, viršenybę paima nesąmoninga asmenybė, dėl ko „netgi išslavinęs individas smunka žemyn per keletą civilizacijos epochų“, o minios gausumas individui leidžia pasijausti visagaliu ir pasiduoti instinktams, kuriuos būdamas vienas jis neišvengiamai nuslopintų.
Autorius analizuoja ir tai, kaip minią galima valdyti bei kokių savybių reikia lyderiui, norinčiam įgyti jos pasitikėjimą. G.Le Bon teigimu, minią lengva valdyti, nes ji yra susikaupusi ir laukianti, todėl nusiteikusi prriimti pasiūlymą. Tiesa, tas pasiūlymas turi būti pateiktas kuo labiau veikiant emocijas, mat čia galioja samprotavimo bejėgiškumas prieš jausmą. Tokią minią valdantis lyderis turi būti ne mąstytojas, o vedėjas, nes bet koks įžvalgumas veda į dvejonę, o minia dvejonių nepripažįsta. Išvardinamos ir priemonės, kurių reikia lyderiui savo tikslų pasiekti – teigimas, kartojimas, užkrėtimas. Priemonės, kurias plačiai dabar taiko ne tik politikai, bet ir savo produktus pardavinėjančios įmonės.
Tiesa, skaitant knygą šiais laikais gali kliūti tai, kaip autorius nuvertina žiniasklaidos įtaką, kuri, anot G.Le Bon, irgi tiesiog paklūsta minios diktatui. Nuo tų laikų žiniasklaida keitėsi, kito ir jos vaidmuo, tai puikiai supranta dabartiniai lyderiai, įtakos darymui vis agresyviau pasitelkaintys būtent visuomenės informavimo priemones, kurios ir pačios stengiasi formuoti minios nuomonę, o ne tik jai pataikauti.
Gali užkliūti ir tam tikri stereotipai, kuriais vadovaujasi autorius, bei šiems laikams galbūt kiek neįprastas teorijų dėstymo stilius, kuomet nesiremiama jau atliktais tyrimais, analizėmis, tad jo apibendrinimus ir išvadas mes turime priimti tiesiog tokius, kokie jie yra.
Tačiau G.Le Bon autoritetas toks didelis, o knyga padariusi tokią įtaką, kad daugeliui, matyt, abejoti dėstomų teorijų ir išvadų pagrįstumu netenka.
Tai knyga, kurią verta perskaityti kiekvienam norinčiam geriau perprasti masinę psichologiją bei tai, kokį vaidmenį ji vaidina visuomenėje ir politikoje. Sprendžiant iš to, kad knyga jau kurį laiką neiškrenta iš perkamiausiųjų sąrašų, tokių žmonių pas mus yra nemažai.
