Dabar populiaru
Publikuota: 2017 balandžio 27d. 18:49

Knygos recenzija. Han Kang „Vegetarė“: sukrečiantis, skaudus ir groteskiškas romanas

Knygos viršelis 15min recenzija
Leidyklos „Vaga“ nuotr. / Knygos viršelis

Šokiruojantis, provokuojantis, stulbinantis, visame pasaulyje didelio atgarsio sulaukęs Han Kang romanas „Vegetarė“ praėjusiais metais, į antrą planą nustūmęs tokius rašytojus kaip Elena Ferrante, Orhanas Pamukas, buvo apdovanotas prestižine „The Man Booker International“ premija. Pietų Korėjos rašytojos romaną mūsų šalyje išleido leidykla „Vaga“, iš korėjiečių kalbos vertė Martynas Šiaučiūnas-Kačinskas.

Knygos pavadinimas „Vegetarė“ tarsi jau išduoda esminę kūrinio mintį – taip, tai romanas apie moterį, vieną dieną nusprendusią visiškai atsisakyti mėsos ir apie tai, kaip tokį sprendimą priima supantis pasaulis, pradedant artimiausiais žmonėmis – vyru, tėvais, tęsiant draugais, daktarais ir t.t. Tačiau neapsigaukite, vegetarizmas čia tik provokuojantis simbolis, įrankis, kurį pasitelkusi autorė atveria Pandoros skrynią ir iš jos traukia kur kas platesnį spektrą aktualių temų, tokių kaip smurtas visuomenėje, žmogaus teisės, individo ir visuomenės atskirtis, santykiai tarp šeimos narių, visuomenės normų paisymas, meno ribos, seksualiniai tabu, ryšys su gamta – ir tai toli gražu ne viskas, ką rasite šiame romane.

Vegetarizmas čia tik provokuojantis simbolis, įrankis, kurį pasitelkusi autorė atveria Pandoros skrynią ir iš jos traukia kur kas platesnį spektrą aktualių temų.

Smurtas – šeimoje ir visuomenėje – garsiai eksploatuojama tema ne tik Lietuvoje, bet ir visame pasaulyje. „Vegetarėje“ galima atrasti rašytojos netiesioginių nuorodų į vieną masiškiausią smurto apraiškų Pietų Korėjoje – 1980-aisiais vykusį Kvangdžu sukilimą, kurio metu gyventojų, studentų masinės demonstracijos buvo malšinamos ypač brutaliais būdais, kainavusiais kelių šimtų žmonių gyvybes.

Han Kang buvo 14 metų, kai tėvų spintoje atrado Kvangdžio „skerdynių“ nuotraukų, fotografuotų užsienio žurnalistų, albumą. Nuotraukose užfiksuoti šiurpūs, šokiruojantys sužalotų žmonių kūnai, sukrėtė paauglę. Po šio skaudaus istorinio atradimo ilgai ieškojusi atsakymų apie žmonijos žiaurumą, smurto ištakas, užaugusi ji pati ypač didelį dėmesį skyrė žmogaus teisių, socialinių problemų šalyje sprendimui. Han Kang rašė: „Jie negalėjo paliudyti, nes buvo mirę, todėl aš norėjau paskolinti savo pačios kūną ir balsą jiems.“ Han Kang būdama 30 metų pradėjo jausti didelius rankų sąnarių skausmus, ilgą laiką galėjo rašyti tik rašikliu liesdama klavišus.

Pačios rašytojos išgyventą patirtį nesunku įžvelgti ir romane „Vegetarė“, kuriame jauna moteris vardu Jonghė įvairiais būdais vis labiau atsiriboja nuo savo kūno, taip lyg bandydama ištrinti visuomenėje patirtą smurtą, tėvo tironiškumą, vyro abejingumą, svainio menininko pasinaudojimą jos kūnu dėl asmeninių meno ir erotinių aistrų. Han Kang pasakojimą pateikia iš trijų šeimos narių pozicijų, taip tarsi leisdama pajusti tris tiesas, tris skirtingus požiūrius į tą patį žmogų, į tą pačią situaciją, bei padėti suprasti net pačius ekstremaliausius, keisčiausius savo herojų pasirinkimus.

Pirmoji dalis, pavadinta kaip ir romanas, „Vegetarė“, istoriją pasakoja iš vyro perspektyvos: jis pristato savo žmoną Jonghę, kurią kruopščiai rinkosi į gyvenimo partneres, norėjo, kad būtų paprasta ir nekeltų jam nereikalingų rūpesčių, o ji lyg tyčia vieną dieną nustebina jį pareiškusi, jog tapo vegetare. Reikia pripažinti, kad ši knygos dalis pati ironiškiausia, nestokojanti absurdiškų scenų (pavyzdžiui, su Jonghe tėvu, per prievartą bandančiu sugrūsti dukrai į burną mėsos gabalą), komiškas ir paties Jonghės vyro primityvus ir pragmatiškas požiūris į savo žmoną.

„Vedžiau, nes ji atrodė neturinti nei ypatingo žavesio, nei ypatingų trūkumų. Man buvo patogu su tokia vidutine asmenybe, be kruopelytės naujumo, sąmojo ar rafinuotumo. Norint užkariauti jos širdį nebuvo būtina vaizduoti eruditą, lėkti lyg akis išdegus, bijant pavėluot į pasimatymus, nebuvo priežasties gūžtis, palyginus save su vyrais iš mados žurnalų. <...> Tad visiškai natūralu, kad nutariau vesti ją, atrodančią vidutiniškiausia moterimi pasaulyje. Žavios, išmintingos, kerinčios moterys, turtingų šeimų dukterys man visuomet kėlė tik nepatogumus.“

Antrosios romano dalies „Mongoliška dėmė“ pasakotoju rašytoja pasirenka Jonghės sesers vyrą, filmų kūrėją, kurį apsėda mintys apie svainę tuomet, kai šis sužino ją iki šiol turinčią išlikusią ant kūno mongoliška dėmę. Mėlynoji dėmė tampa jo vaizduotės objektu, didžiuoju apsėdimu ir troškimu žmonos sesers kūną paversti gėlėmis išpieštu meno kūriniu bei jį nufilmuoti. Šioje aistra, erotiniu jauduliu, spalvomis svaiginančioje dalyje autorė kelia klausimą – ar yra riba tarp meno, aistros ir beprotybės?

Šioje aistra, erotiniu jauduliu, spalvomis svaiginančioje dalyje autorė kelia klausimą – ar yra riba tarp meno, aistros ir beprotybės?

Viename interviu knygos autorė prisipažįsta, kad su vizualiųjų menų pasauliu ji yra nemenkai susipažinusi savo tetos menininkės dėka. Studijuodama meną gyveno kartu su jų šeima, jų namuose buvo ir tetos dirbtuvės, kuriose rašytoja, būdama dar labai jauna, nemažai praleisdavo laiko ir pati ne kartą pozuodavo. Tad rašytojai menininko pozicija, požiūrio taškas yra gerai pažįstami bei natūraliai integravęsi į „Vegetarę“. Tai nesunku suprasti ir skaitytojui – meno kūrimo procesas, paties kūrėjo vidinės refleksijos aprašytos vizualiai, realistiškai.

Paskutinioji romano dalis „Medžių fejerverkai“ (beje, man šios dalies pavadinimo vertimas tiksliau ar geriau skambėtų kaip „Liepsnojantys medžiai“) – meniškiausia, mistiškiausia, talpinanti daugiausia alegorijų ir simbolių. Čia regime Jonghės vidinę transformaciją iš žmogaus į medį, tarsi išsilaisvinimą iš pasaulio, kuriame nuolat kažkas kėsinasi į tavo gyvybę, kuriame tu neturi teisės net į savo pačios kūną. Visa tai matome iš Jonghės sesers pozicijos. O tai asmuo, žinantis daugiausia detalių apie Jonghės asmenybę, praeitį ir galimas elgesio priežastis. Įdomus ir pačios sesers atviras ir skaudus prisipažinimas, mintys apie save, savo santykį su šeima, apie savo gyvenimą, kuris jau seniai nebepriklauso jai, kuriame jau seniai jaučiasi mirusi tarp gyvųjų ir tik šeimyninės pareigos, atsakomybė ją dar sulaiko šiame pasaulyje.

„Gyvenimas – keistas dalykas, nusišypsojusi pagalvoja. Netgi viskam pasibaigus, netgi patyrus kraupiausius išgyvenimus, žmogus ir toliau valgo ir geria, eina į tualetą, prausiasi ir gyvena. Kartais netgi balsu nusijuokia.“

Han Kang kūrybinę karjerą pradėjo kaip poetė, todėl nenuostabu, kad prozos tekstuose jaučiasi stiprus poetinis užtaisas, alegorijų, simbolių gausa. Daug kas „Vegetarę“ lygina su Kafkos „Metamorfoze“, bet gali būti, kad Han Kang sumanymas heroję paversti medžiu yra labiau įkvėptas europiečiams menkai pažįstamos Pietų Korėjos kultūros, religijos ypatumų, glaudžiai susijusių su gamtos pasauliu.

„Vegetarė“ – psichologinis ir filosofinis romanas vienu metu. Pasvirusiu šriftu romane išskiriami herojės sapnai, groteskiški, šiurpūs prisiminimais iš vaikystės – froidistinės nuorodos į kelio pradžią, kurioje užgimsta psichine liga (aplinkinių akimis) ir galutiniu susinaikinimu pasireiškiantis asmenybės maištas.

Melancholija, misticizmu, erotizmu, nerimo nuojautomis persunkta knygos atmosfera neišvengiamai veda prie kažko labai beprotiško ir ekstremalaus, kažko, kas išmuša skaitytoją iš patogių krėslų, priverčia permąstyti savo pačių vertybių sistemą. Ar mes turime teisę kištis į kito žmogaus pasirinkimus? Ar beprotiška, o kartu pati džiaugsmingiausia, didžiausią sielos palaimą, virpulius suteikianti aistra turi teisę būt išpildyta šeimyninės atsakomybės sąskaita? Ar meilės aktas, atliekamas išpieštais gėlėmis kūnais, gali vadintis menu? Galų gale, ar žmogus turi teisę pats pasirinkti mirtį? Tai tik keli iš daugelio klausimų, kylančių skaitant šią knygą, ir į juos vieno teisingo atsakymo knygoje, deja, rašytoja nepateikia.

Tiesą pasakius, seniai skaičiau knygą, kuri savyje talpintų tiek daug sluoksnių, knygą, kuriai apibūdinti galvoje suktųsi tokia gausybė vienas kitam prieštaraujančių apibūdinimų, knygą, kuri per vienos šeimos istoriją, santykius aprėptų tiek daug šalies ir visos žmonijos skaudulių. Nors, tenka pripažinti, kad skirtingi kultūriniai kontekstai visgi neleidžia iki galo perprasti visų kūrinio prasmių, simbolių, bet tai tikrai netrukdo mėgautis šiuo kūriniu ar susikurti sau priimtiniausias interpretacijas.

Nuostabi, kerinti, o kartu ir žiauri knyga, leidžiant gėrėtis ir priverčianti piktintis vienu metu, todėl rekomenduojama visiems pasiilgusiems išskirtinai įdomios, sukrečiančios ir meniškos literatūros.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Kviečiame anties

Video

08:55
00:20
46:42

Esports namai

Lietuviškas verslas

Maistas