Dabar populiaru
Publikuota: 2019 kovo 28d. 19:01

Knygos recenzija. Ir tai – praeis

Knyga „Praeis“ 15min recenzija
Knygos viršelis / Knyga „Praeis“

Laikau rankose antrąją Mariaus Povilo Elijo Martynenko knygą. Apie pirmąją – „Be penkių pasaulio pradžia: tekstai malonumui sužadinti“ –  rašiau recenziją. Toji knyga man tikrai paliko palankų įspūdį, nepaisant bene visada egzistuojančių trūkumų. Įvertinau autoriaus drąsą, ekspresiją, nereto žodžio smiglumą ir įtaigą, kūniškumo inkorporaciją į literatūrą.

Prisipažinsiu, kad sužinojusi, jog taip greitai išeis antroji autoriaus knyga, drįsau pareikšti abejonę – ar ne per anksti, ar tekstai subrendę viešam žvilgsniui, ar pavyks nesikartoti? Tai sakydama, metu akmenį ir į savo pačios daržą – dažnai neišlaukiu, neturiu literatūrinio saiko, paleidžiu žodžių pliūpsnius ir kt. Tikiuosi, Elijas neįsižeis dėl šito sugretinimo ir to, ką dabar pasakysiu – bet man daug didesnį įspūdį paliko pirmoji jo knyga.

Autorius teigė, jog „Praeis“ parinko tekstus, kurie tinkami ne tik sakytiniam formatui, slemui, bet ir pakankamai dailiai sugula į raštą. Jutau redakcinę pastangą ir daugeliu aspektų tai tikrai yra gerai, bet autoriaus ugnis kai kuriuose tekstuose man pasirodė išvėsusi, daugiau abstrakcijų, ne visada įtaigaus filosofavimo, o kūniškos patirtys dažnai įkyriai kartojasi. Nepaisant to, radau keliolika „senojo parako“ tekstų, kūrybiškų minčių. Ir dar pasilieku su abejone – imdama į rankas antrąsias autorių knygas, visada tikiuosi nuostabos, autoriaus kūrybinio kelio raidos, pokyčio. Čia to neradau, bet, iš kitos pusės, jei autorius pasirenka tęsti savo teminę liniją, braižą – tai jo teisė. O skaitytojas jau pasirenka – priimtina tai jam, arba – ne. „Praeis“ – ta pati nenorminė leksika, pastanga šokiruoti, savotiškas iššūkis pasauliui – tik vietomis tvarkingesni nei „Be penkių pasaulio pradžioje“. Kaip ir pirmojoje knygoje –„grubumo proza“, atmiešta poetinių filosofinių intarpų.

Kartą draugė pasakė frazę, dėl kurios galima ginčytis, bet, man atrodo, ten daug tiesos – kritikas turi daugiau rašyti apie tai, kas tekste yra, o ne apie tai, ko nėra. Taigi, paburbėjus, – apie ką rašo Elijas? Kaip ir pirmojoje autoriaus knygoje, „Praeis“ svarbios autentiškos asmeninės ar su subjektu susijusios patirtys – minimi vaikystės inkliuzai, diabeto komplikacijos, draugės savižudybė ir paties subjekto mėginimai nusižudyti, gaisras, narkotikų bandymai, santykiai su merginomis, metai, praleisti vienuolyne, aktorystės studijos, nusiklausymai dirbant už baro, striptizą šokanti pažįstama, galima neplanuota tėvystė, ryšiai su artimaisiais, kasdieniai nutikimai.

Autoriui rūpi preparuoti savo, kito bei pasaulio duotis, reiškinius, asmenines patirtis atmiešiant moksliniais faktais ir filosofiniais intarpais.

Autoriui rūpi preparuoti savo, kito bei pasaulio duotis, reiškinius, asmenines patirtis atmiešiant moksliniais faktais ir filosofiniais intarpais. Tai, kas man Elijaus kūryboje gražu, – teigiama drąsa gyventi, atvirumas patirtims ir mėginimai „pagauti save ir pasaulį už uodegos“. „Praeis“ – nuo labai intymių patirčių iki universalijų, nuo asmeninių iki socialinių temų (skurdas, nerimas ir kt.). Ne visi šie kasdienybės ar kasnaktybės trupiniai turi vienodą sprogstamąją galią, kaip minėjau, kartais nueinama į abstrakcijas ir, mano galva, trivialų filosofavimą. Kita vertus, man patinka, kad Elijas remiasi savo autentiška patirtimi, čia nugali kritikės-vujeristės tapatybė, šypt.

Bet iš tiesų, jaučiu, kad tokia literatūra gyva, turinti jėgos, yra „iš kraujo, ir mėsos“: „Sėdėjau tvarstomajame ir pradėjau purtytis iš skausmo. Kurį laiką negalėjau kvėpuoti. Tada staigiai įkvėpiau oro ir kvėpavimas tapo vieninteliu dalyku, į kurį galėjau susitelkti, nes visa kita buvo nustelbta skausmo. Rodės, kad skausmas tapo toks didelis, jog net sustabdė laiką. Liko tik kvėpavimas. Ištvėriau kvėpuodamas.“ (25 p.). Įdomus man pasirodė tekstas „Iš striptizo klubo“ – subjekto draugės striptizo šokėjos Ievos menama istorija ir net suklusau, aptikusi žiupsnį didaktikos: „Tada parašiau šį tekstą. Kodėl? Kad niekas ten neitų“ (33 p.). Tada nusiraminu, nes subjektas tuoj pat didaktiką nutrina, nukreipdamas strėles saviironijos link: „Suvokdamas tai, kad antireklama irgi yra reklama, į klausimą „kodėl?“ iš naujo atsakau penktuoju šio teksto sakiniu“ (33 p.). Penktasis sakinys skamba taip: „Nes galiu parašyti šį tekstą ir turbūt dėl to esu didesnis gyvulys už visus čia esančius veikėjus“ (29 p.).

Kaip minėjau, įdomiausi šios knygos tekstai man yra tie, paremti autentiškomis patirtimis, nenormatyvūs, sužadinantys smalsumą, bet čia labai sunku atskirti literatūrologę nuo tiesiog-skaitytojos. Kaip ir Elijaus tekstuose – dvasia ir kūnas nedalomi.

Pavyzdžiui, tekstas „Regėjau kitą pasaulį“ man būtent ir įdomus autentiškomis narkotikų bandymo patirtimis, gal todėl, kad kažkada esu bandžiusi tik žolės. Bet, tikiu, daugeliui skaitytojų šios patirtys gali pasirodyti gerokai išaugtos ir nuskalbtos. Taigi – kalbame ir apie aktualumo aspektą. Elijaus tekstų paveikumas labai susijęs su gebėjimu tapatintis ir atpažįstamumu. Tekstai, kurie reiškia „kažką Tavo gyvenime arba Tavo mirtyje“. Ir jeigu knygos subjekto požiūris, patirtys, vertybės, pasaulėvoka, literatūriškumo samprata gerokai skiriasi nuo skaitančiojo – nemanau, kad šie tekstai veiks. Tiesa, autorius yra prasitaręs, kad po pirmos knygos išleidimo yra sulaukęs piktų laiškų, kaltinimų antivertybiškumu. Nesutikčiau – knygos subjektas tikrai turi savo vertybiškumo sampratą – tai maksimalaus sąžiningumo su savimi ir pasauliu siekinys, gyvybės teigimas gyvenimo ir mirties prieangiuose (tekste „Neplanuota“ yra eilutės „Nereikalaučiau ir nesiūlyčiau aborto“), gyvenimo patirčių sėmimas pilnomis rieškučiomis ir atvirumas pasauliui.

Kalbant apie kūniškumą, kartais jis man buvo labai vietoje ir sukėlė gerokai ironišką šypsulį: „Skaudžiausias smūgis buvo žiedinių raumenų paralyžius. Net mirtis neatrodė tokia baisi. Suvokiau, kad paralyžiavus žiedinius subinės raumenis aš tiesiog apsišiksiu visų akivaizdoje. Tuomet supratau, kad vienintelis būdas neapsidergti yra vaikščioti ratais aplink sofą. Tai dariau gerą valandą, tuo pat metu įnirtingai mirksėdamas“ (154 p.). O kartais, pavyzdžiui, apie onanizmą, čiulpimą ir kt. – jau atsibodę, prėska ir neįdomu.

Dėl to filosofavimo – kartais jis man pasirodė gana vykęs ir nuoširdus, pavyzdžiui, tekste „Nusirengiu“, bet daug kur gerokai banalus, pavyzdžiui: „Kaip egzistuoja turinio kūrėjai, taip ir egzistuoja globalieji nuomonių formuotojai. Nesvarbu, ar tai būtų „Vogue“ mados pasaulyje ar „Taschen“ Vakarų kultūros srityje – jų yra visuose mūsų kontekstuose. Tai nėra konspiracijos teorija ar paranojiniai išvedžiojimai. Tai tiesiog yra. Išties, negalime kiekvienas individualiai susidaryti nuomonę apie viską, ką kasdien patiriame. Tam reiktų nuolatinio sąmoningumo ir laiko, kurio dabar niekas neturi. Todėl perimame populiariąsias nuomones. Bet mes ir patys esame nuomonių formuotojai bei turinio kūrėjai“ (126–127 p.). Kaip ten sako – „captain obvious“.

Apibendrinant galiu pasakyti, kad jei būčiau neskaičiusi pirmosios, ši man būtų labiau patikusi, nors „Praeis“, kaip jau matyti, radau gražių ir man kalbėjusių dalykų. Neatsispiriu pagundai palinkėti autoriui ugnies, originalumo, kantrybės išlaukti ir subrandinti dalykus bei naujų kūrybinių kelių. To paties linkiu ir sau. Ir tai tikrai – praeis.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Ypatingos

09:00
07:59

Esports namai

URBAN˙/

Metas ruošti automobilį