Dabar populiaru
Publikuota: 2017 spalio 15d. 20:03

Knygos recenzija. J.M.Coetzee „Jėzaus mokyklos metai“: pasakojimas, paliekantis daugiau klausimų nei atsakymų

Knygos viršelis 15min recenzija
Leidyklos „Sofoklis“ nuotr. / Knygos viršelis

Rašytojo J.M.Coetzee literatūros gurmanams pristatinėt nebereikia, kiekvienas šio nobelisto ir dukartinio „Booker“ premijos laimėtojo kūrinys – svarbus įvykis literatūros pasaulyje, o kiekvienas lietuviškas jo knygų vertimas – mūsų kultūriniame šalies gyvenime.

Lietuviškai prieš kelis metus išleista knyga „Jėzaus vaikystė“ (2013 m.) sulaukė tęsinio „Jėzaus mokyklos metai“, kuris, kaip ir pirmoji dalis, buvo įtrauktas į ilgąjį „Man Booker“ sąrašą. Abi knygas išleido leidykla „Sofoklis“, antrąją dalį iš anglų kalbos vertė Rasa Drazdauskienė.

Atsisakydamas tradicinių formų, koncentravimosi į personažus, siužetą, J.M.Coetzee ima kurti alegorinius pasakojimus, kuriuose pirmame plane – idėjos, simboliai, filosofinis diskursas.

J.M.Coetzee gerbėjai žino, kad šis rašytojas nekuria knygų pagal tą patį receptą, kaskart vis geba nustebinti skaitytojus netikėta forma, rašymo stiliumi, tačiau vienas dalykas nekinta – visi J.M.Coetzee romanai turi filosofinį dugną, talpinantį egzistencinius klausimus apie žmogaus prasmę šioje Žemėje. J.M.Coetzee gerbėjai skilo į dvi dalis, kai šis po persikraustymo iš Pietų Afrikos į Australiją gana pastebimai pakeitė savo kūrybinį braižą. Vieni džiaugėsi tuo, kad autorius nestovi vietoje ir ieško naujų išraiškos formų, kad vis dar geba stebinti gerąja prasme, kiti kategoriškai sako, kad australiškasis J.M.Coetzee prarado savo ligšiolinį kūrybinį pranašumą, kad naujos jo knygos neprilygsta seniesiems darbams. Atsisakydamas tradicinių formų, koncentravimosi į personažus, siužetą, J.M.Coetzee ima kurti alegorinius pasakojimus, kuriuose pirmame plane – idėjos, simboliai, filosofinis diskursas.

„Jėzaus mokyklos metai“ tęsia „Jėzaus vaikystėje“ pradėtą distopinį, alegorinį pasakojimą apie vyrą, vardu Simonas, ir berniuką, vardu Dovydas. Jie susipažįsta laive, kai bėga iš savo tėvynės dėl aiškiai neįvardytų priežasčių. Berniukas turi raštelį, kuriame parašyta apie jo tėvus, bet virvelė nutrūksta ir raštelis pasimeta. Simonas apsiima padėti Dovydui susirasti mamą. Jiedu atplaukia į šalį, kur visi vadovaujasi racionalumu grįstais principais, kur nėra vietos jausmams ar prisiminimams. Vyras suranda moterį, Inesą, kuri galėtų šiam vaikui atstoti motiną, bent taip sako jo intuicija ir nors ji netampa jo žmona, prisiima už juos abu atsakomybę. Augdamas vaikas ima elgtis vis keisčiau ir neįprasčiau, o jo vadinamieji tėvai atsisako jį leisti į specialiųjų poreikių mokyklą, todėl galiausiai jiems tenka bėgti nuo pareigūnų į dar vieną naują pasaulį.

„Jėzaus mokyklos metai“ prasideda jau kitoje vietoje, nedideliame provincijos miestelyje, Estreloje. Berniukui greit sueis septyneri ir jis turi eiti į mokyklą. Tėvai, bandydami išvengti tradicinio mokyklinio ugdymo, kuris, pasak tėvų, neatitiko berniuko tikrųjų poreikių pirmajame mieste, ieško naujų pedagoginių krypčių. Išklausę rekomendacijas iš trijų vietoj gyvenančių seserų, su kuriomis susipažįsta vos atvykę į naują vietą, sužino, kad geriausiai berniukui tiktų Šokio akademija, kurioje moko ne tik šokti, bet ir suteikia bendrąjį lavinimą. Kartu jos pasisiūlo geranoriškai paremti Dovydo mokslus. Dovydui nuperkami auksiniai šokio bateliai, ir šis pradeda lankyti naują mokyklą. Berniukui čia patinka, bet tėvams kelia nerimą mistinė šokių mokymo metodika, paremta skaičiais „iš žvaigždžių“, ir ugdymas „klusnumu gėriui“.

Šokių akademijoje susipažįstame su mokytoja Ana Magdalena, jos vyru pianistu Chuanu Sebastijanu ir akademijos darbuotojais Alioša ir Dmitrijumi. Pastarasis keistuolis, mėgstantis mokyklos vaikus vestis į savo rūsį, kur rodo paveiksliukus su nuogomis moterimis, visiems skelbiasi įsimylėjęs Aną Magdaleną. Romano kulminacija įvyksta pačiame knygos viduryje – Dmitrijus, aptemus protui, nužudo savo aistros objektą, nuostabiąją Aną Magdaleną. Po šio kriminalinio įvykio kyla didelis sąmyšis – Dmitrijus stoja prieš teismą, uždaroma Akademija, o Dovydas, kelia labai nevaikiškus klausimus, bandydamas suprasti, kas iš tiesų atsitiko, kokiais dėsniais veikia šis pasaulis?

Berniuko Dovydo personažas, kuris aplinkinių vadinamas mažuoju princu, ar mūsų šeimininku, žinantis ir galintis daugiau, nei visi kiti, suprantantis daugiau negu suaugusieji – sunkiausiai perprantamas knygos personažas ar simbolis, kuriuo autorius nori mums kažką pasakyti. Skaitytojui gali atrodyti, kad tėvai pernelyg pataikauja šiam jaunuoliui, bet vos tik apie tai pagalvoji, rašytojas tekste pakiša mintį iš populiariųjų psichologijos vadovėlių, kad vaiką reikia besąlygiškai mylėti tokį, koks jis yra, kad vaikai – viską žinančios nesuteptos būtybės, kurias mes, suaugusieji bėgant laikui įspraudžiame į tam tikrus rėmus ir stereotipus, tiksliau – patys juos sugadiname. Štai ir vėl skaitytojas lieka suglumęs – kur yra tėvų ir vaikų bendravimo, auklėjimo ribos? Koks yra tas teisingas vaiko ugdymo kelias ir kelias į vaiko širdį?

Simonas, kuriuo vardu vedamas pasakojimas, paklaustas apie savo vaikystę, atsako, kad atsirado jau visiškai suaugęs: „Į mane tik pažvelgė ir iškart priskyrė prie pagyvenusių. Nebuvo jokios vaikystės, jaunystės, atsiminimų. Viskas švariai nuplauta“. Kiek save atsimena, Simonas niekada nebuvo įsimylėjęs. Jis, berods, nuoširdžiai rūpinasi Dovydo gerove, stengdamasis išmintingai vedžioti šį po moralės labirintus, atsakinėdamas į naivius vaiko klausimus apie gyvenimą, visatą, vyro ir moters santykius, aiškindamas meilės, sekso, mirties, žmogaus prigimties paslaptis. Tačiau Dovydas tendencingai atmetinėja Simono jam pateiktus atsakymus. Jis atsisako priimti tam tikras paprastas tiesas, primygtinai reikalauja savo iliuzijų ir fantazijų patvirtinimo. Simoną tai liūdina, jis jaučiasi nereikalingas Dovydui, nes, pasak akademijos darbuotojo-žudiko Dmitrijaus, Simono siela sausa, jai trūksta aistros. Galiausiai dar ir vaikas pareiškia, kad nei globėjas, nei Inesa jo nesupranta, priešingai nei akademijos dėstytojai ir Dmitrijus. Simonas rimtai ima įtikėti, kad toks racionalus asmuo kaip jis pats, nėra tinkamas impulsyvaus ir aistringos prigimties berniuko vadovas. Ir jei vaikui iš tiesų reikia išsilavinimo, ką jam geriau studijuoti, jei ne žmogų, iš aistros nužudžiusį savo mylimąją, sugebėjusį įkvėpti tokią netinkamą, tokią nesuvokiamą meilę?

Tai ir viena iš pagrindinių romano temų: kas svarbiau – širdies balsas ar sveikas protas? Ko vertas gyvenimas be aistros, be meilės patirčių ir ko verta aistra, jei ji veda į pražūtį?

Simono personažas atstovauja racionalųjį pradą, kuriam sunku perprasti keistą akademijos šokio filosofiją ir kartu priešpastatomas su aistringuoju Dmitrijumi, kuris gyvena vedinas vidinių impulsų, aistrų. Manoma, kad Simono personažas yra paties autoriaus prototipas, kuris taip pat pasižymi panašiomis savybėmis – diskretiškumu, patikimumu, paisymu nusistatytų taisyklių, nesileidžiantis į jokius impulsyvius nukrypimus nuo disciplinos, kas dažniausiai nebūdinga meniškos sielos asmenybėms. Tai ir viena iš pagrindinių romano temų: kas svarbiau – širdies balsas ar sveikas protas? Ko vertas gyvenimas be aistros, be meilės patirčių ir ko verta aistra, jei ji veda į pražūtį?

Inesa, kuri pirmoje dalyje labai atsakingai imasi mamos vaidmens, antrojoje ima pastebimai tolti nuo Dovydo. Dovydui persikrausčius į internatą, ši susiranda darbą drabužių parduotuvėje ir vis labiau įninka į mados reikalus, pasikviečia brolį, per daug nesijaudindama, kad vaikas vis mažiau linkęs su ja bendrauti. Šios detalės tarsi parodo, kad Inesai vaikas buvo labiau idėjinis „projektas“, kuriam pasibaigus, ji labai nepergyvena ir griebiasi kito – madų projekto, priešingai nei Simonui, kuriam santykis su Dovydu išlieka svarbus iki pat romano pabaigos.

Abu „Jėzaus“ romanai neatpažįstami nei istoriniu, nei geografiniu atžvilgiu, intriguojantys savo asketiškumu. Knygos siužetas yra labai paprastas, elementarus, tačiau kartu jis turi užuominą į kitą, gelminį lygmenį. Kaip ir „Nešlovėje“, taip ir „Jėzaus“ romanuose galima aptikti nuorodų i biblinius motyvus, bet tai nėra biblijinė istorija. „Jėzaus“ knygų pavadinimai trikdo tiek skaitytojus, tiek kritikus, ir daugelyje recenzijų klausiama, kodėl pavadiname yra naudojamas Jėzaus vardas. Tai autoriaus provokacija ar raktas į paslėptus simbolius?

Iš tiesų, „Jėzaus“ romanuose galima įžvelgti biblinį šeimos modelį: ypatingų gabumų vaikas lyg atlieka Mesijo vaidmenį, vaiko globėjas Simonas primena Juozapo figūrą, motina Inesa, kaip ir Marija, vaiką „įgijo“ kiek netradiciniu būdu, abu tėvai jaučia misiją, pašaukimą rūpintis Dovydu. Sudėtinga tik nuspręsti, ar ta neaiški utopinė šalis, kurioje vystomas veiksmas, atspindi budizmo ar krikščionybės viziją, o gal tai yra socialistinės visuomenės modelis?

J.M.Coetzee kuria gilius, tamsius kafkiškus pasaulius, pripildytus moralinės įtampos ir kelia diskusiją: iš kur žinoti, kad atlikdami kažką labai beprotiško, baisaus, žiauraus tą akimirką mes nesame tikrieji mes?

Rašytojo viena iš mėgstamų kūrybos temų, kurią paliečia ir šiame kūrinyje – apie žmogaus (ar visos žmonijos) tamsiąją pusę, apie kiekvieno iš mūsų sąmonės kloduose glūdinčias juodąsias skyles, kurios būdrauja laukdamos, kol tam tikri įvykiai ar gyvenimiški pasirinkimai išbudins jas, iškeldamos į paviršių, kaip tai nutiko romano herojui Dmitrijui, apimtam sąmonės apsvaigimo būsenos ir nužudžius savo aistros objektą. J.M.Coetzee kuria gilius, tamsius kafkiškus pasaulius, pripildytus moralinės įtampos ir kelia diskusiją: iš kur žinoti, kad atlikdami kažką labai beprotiško, baisaus, žiauraus tą akimirką mes nesame tikrieji mes? Gal todėl įstatymuose reikia palikti vietos gailestingumui? Juk įstatymas neatsižvelgia į žmogaus sielos būklę. Jis tik sudaro lygtį, pritaiko nusikaltimui nuosprendį. Yra nusikaltimų, kurių neįmanoma išmatuoti, nes jie netelpa į jokią skalę..

Kaip ir ankstesnėje kūryboje, „Jėzaus“ romanuose J.M.Coetzee pasėja abejones dėl vienų ar kitų dalykų (ne)teisingumo, tačiau išlaiko formalų analitinį atstumą, neprimeta savo pozicijos, leidžia simboliams patiems diskutuoti tarpusavyje skaitytojo galvoje. Ypač paskutiniuose romanuose labai pastebimas jo tekstuose užkoduotas idėjų dviprasmiškumas, ne kartą pasijunti aklavietėje, bandydamas suprasti – autorius čia šaiposi ar diskutuoja apie rimtus dalykus? O gal būtent visu tuo ir norima pasakyti, kad nėra vienos tiesos, yra tik daugybe jos interpretacijų, priklausomų nuo tūkstančių aplinkybių ir žinoma – paties interpretuotojo.

„Jėzaus“ romanai apima tik dalį iš šių temų: kiek tėvai turi būti pakantūs vaiko fantazijoms, užgaidoms? Ar tėvai būtinai turi suprasti savo vaikus? Kas patikimesnis patarėjas – intuicija ar protas? Kuris pasaulis teisingesnis – valdomas racionalumo ar aistros? Ar mums (ne)užtenka dabarties, to, ką matome prieš akis? Ar (ne)reikėtų įstatymuose numatyti vietos gailestingumui? Ar meną būtina paaiškinti? Ir galų gale, kaip sužinoti, ko mums iš tikrųjų trūksta?

„Jėzaus mokyklos metai“ kartu su pirmtake knyga „Jėzaus vaikystė“ patiks skaitytojams, ieškantiems intelektualių skaitinių, besižavintiems filosofinėmis literatūros potekstėmis, alegorijomis, nesibodintiems asketiška kūrinio estetika, išvalytu tekstu, kuriame apstu ir literatūrinių nuorodų į kitų rašytojų kūrinius ar jų personažus, kam svarbiau idėjos, nei įmantrus rašymo stilius ar siužeto vingiai, kas nebijo po paskutinio knygos puslapio pasilikti su daugiau klausimų nei atsakymų.

„Ko mums trūksta, kai nieko netrūksta, kai esame patys sau pakankami? Ko mes pasigendame, kai nesame įsimylėję?“ Gal tai ir yra tas teisingas esminis klausimas, į kurį atsakę rasime svarbiausius atsakymus ne tik šioje knygoje, bet apskritai gyvenime.

Pažymėkite klaidą tekste pele, prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Naujienos

Žiemos olimpinės žaidynės