Dabar populiaru
Publikuota: 2017 rugpjūčio 11d. 13:51

Knygos recenzija. Jacqueline Harpman romanas „Orlanda“: pikantiški eksperimentai su tapatybe

Knygos viršelis
Leidyklos nuotr. / Knygos viršelis

Jacqueline Harpman – belgų rašytoja, psichoterapeutė, parašiusi daug puikių romanų, pelniusių skaitytojų ir kritikų palankumą bei gausiai verčiama į kitas kalbas. Autorės specialybė darė įtaką jos kūrybai. Skaitytojus žavi J.Harpman gebėjimas įsiskverbti į žmogaus sielą, lakios vaizduotės pagimdytos neįtikėtinos situacijos ir fantasmagorija paverčiama tikrovė. „Orlanda“ – pirmasis lietuviškai išverstas šios rašytojos romanas, kurį išleido leidykla „Žara“, o vertė Stasė Banionytė.

„Orlandos“ temą J.Harpman „pasiskolino“ iš anglų rašytojos Virginios Woolf romano „Orlandas“, tik rutuliojo ją savaip. Woolf Orlandas nugyveno apie 350 metų, didžiąją gyvenimo dalį kaip moteris, nors knygos pradžioje ir pristatomas kaip vyras. Knygos veiksmas driekiasi per įspūdingiausias Anglijos epochas – nuo karalienės Elžbietos laikų iki XX amžiaus pirmųjų dešimtmečių.

Harpman suka kiek kitu keliu ir klausia, kas bent kartą nesvajojo pabūti kitos lyties žmogumi? Romano „Orlanda“ herojė – protinga, savo darbą mėgstanti literatūros dėstytoja Alina, kuri sėdėdama kavinėje ir skaitydama V.Woolf „Orlandą“, nė nepajuto, kaip pusė jos „aš“, vyriškoji sielos dalis, kurią griežtai auklėta Alina visada tramdė, paliko ją, persikėlė į žavų dvidešimtmetį ir ėmė gyventi tokį gyvenimą, kokio drovi, santūri moteris niekada nebūtų sau leidusi.

Abu romanus sieja keletas artimų temų: žmogaus sielos androginiškumas, vyrų ir moterų gyvenimo bei elgsenos skirtumai, bei juos lemiantys veiksniai. Remdamasi psichoanalitinėmis teorijomis ir literatūrinėmis nuorodomis iš „Tristano ir Izoldos“, Marcelio Prousto ir V.Woolf kūrybos, Harpman konstruoja pasakojimą-žaidimą „aš-jis-ji“, perkelia skaitytojo dėmesį nuo moteriško personažo prie vyriško, kuriuose gyvena tos pačios sielos dvi pusės – vyriška ir moteriška.

Orlanda – tai vardas naujosios tapatybės, kuri pagrobė iš Alinos dalį sielos, o iš jauno vaikino – visą kūną. Naujai „iškeptas“ Orlanda keliauja per pasaulį smalsiu vaiko žvilgsniu, mėgaujasi kūniškais malonumais, meilės nuotykiais ir visai nejaunatviška išmintimi, žiniomis stebina ir priverčia įsimylėti net išrankiausius meilužius. Tuo tarpu Alina, leisdama nuobodžiai tekėti savo gyvenimui, negirdėdama šniokščiant požeminės slaptų minčių upės, net nepastebi, kad dalis jos sielos jau kelios dienos kaip paliko ją. Bet ar ilgai fiziškai atskirtos sielos pusės galės gyvuoti? Kas privers jas ilgėtis viena kitos?

„Moteris niekada nebuvo vyru, vyras niekada nebuvo moterimi. Kiekviena lytis turi žinių, bet negali jomis pasidalyti, ir kvailos operacijos, kurios, žinau, daromos, tėra iliuzija, proto nepaliečiantis maskaradas, jos aprengia kūną ir nužudo geismą.“

Jau XX a. psichoanalizės pradininkas Carlas Gustavas Jungas įžvelgė tai, kas mūsų dienomis atrodo savaime suprantama: kiekvienas žmogus turi tiek jo biologinę lytį atitinkančių, tiek priešingai lyčiai priskiriamų psichologinių savybių. J.Harpman tyrinėdama giliai paslėptus asmenybės aspektus seka psichoanalizės tėvo Sigmundo Freudo teorijomis, kad būtent tėvų įtaka padaro milžinišką darbą formuojantis vyriškui ir moteriškui pradui mumyse, kad tėvų auklėjimas, vaikystėje girdėtos pastabos užslopina arba atskleidžia mumyse tam tikras asmenybės puses.

Knygos pasakotojas per prisiminimus, sapnus, elgsenos ir minčių analizes veda skaitytoją per herojės ir jos sielos dvynio „išsilaisvinimo“, o vėliau ir „apsijungimo“ kelionę. Psichikos keliai – vingiuoti, duobėti, ir vos tik situacijos tampa labiau komplikuotos, pasakotojas familiariu tonu kreipiasi į skaitytoją, įterpia romantišką kupletą „<...> sielų glamonės pragaištingesnės už kūnų suartėjimą“ arba nukreipia šio dėmesį į kito personažo „liniją“.

Dvilytiškumo tema, be abejonės, įdomi, kaip ir modernus, autorės kuriamas vaizduotės manipuliacijos žaidimas – kas ir koks aš būčiau, jei išsivaduočiau nuo auklėjimų dogmų, ar kitaip elgčiausi tose pačiose situacijose būdamas kitos lyties asmeniu? Tačiau J.Harpman, tirdama asmenybės, seksualumo ir tapatumo slėpinius, vedžiodama skaitytoją po slapčiausius sąmonės užkaborius, pernelyg užsižaidžia su jau literatūroje išsemtomis froidizmo idėjomis, tad nieko naujo šia tema nepapasakoja, išskyrus tai, kad, na, visi mes esame savo tėvų įtakos „aukos“ ir kad mūsų asmenybė bus gerokai įdomesnė ir įvairesnė, jei labai neribosime savęs ir kartais išleisime pasivaikščioti tiek anima, tiek animus pradus. Taip pat tikėjausi pikantiškesnių, įdomesnių Orlandos patirčių, atradimų, persikėlus į vyriškos lyties kūną, bet ir čia apsiribojama tik tuo, kad Orlanda išbando homoseksualius santykius, tačiau autorė šykšti išsamesnio patirčių apibendrinimo, nesidalina, pvz., kuo skiriasi jo ir jos seksualiniai ir dvasiniai patyrimai su vyrais ir moterimis. Knygos personažai pasirodė pernelyg šabloniški, stokojantys daugiau asmenybės briaunų, o pats pasakojimas vietomis net šiek tiek varginantis, nes skaitytojas turi atidžiai sekti gana dažną šokinėjimą nuo vieno personažo prie kito.

„Kad suprastume ryšius, jungiančius mus vienus su kitais, turime ne per daugiausiai schemų: kas aš esu sau? Mes sau pritariame ar nepritariame, save mylime ar nekenčiame, neturime sau didesnės galios negu kitiems, mes, nugalėtieji arba nugalėtojai, stojame į tokią pačią kovą su savo išorės priešais ir vidiniais nesutarimais.“

Nepavyko suprasti, kokią paskirtį romane turėjo keturiasdešimtmečio Polio Reno personažas, net pats sau netikėtai įsimylėjęs dvidešimtmetį Orlandą. Nejau tik tam, kad parodytų, koks žavus ir viliojantis gali būti dvilytis klonas, jungiantis savyje vaikišką lengvabūdiškumą, moterišką išmintį ir jauną vyro kūną, visu tuo priverčiantis įsimylėti net kietuolį intelektualą? Tačiau kas toliau? Tas pats sielos turinys, tik esantis moteriškame kūne, deja, Polio nesudomina. Ir viskas? O kurgi moralas? Ar jam taip pat reikalingas sielos atsiskyrimas, kad susivoktų savo povandeninėse animose? Ši linija, romane man buvusi bene įdomiausia, taip ir liko neišbaigta arba pasislėpė tarp modernistinio teksto.

„Orlandos“ sumanymas tikrai originalus, priverčiantis susimąstyti, „kas aš esu sau ir kitiems“, bet išpildymas nei literatūrine, nei psichoanalitine prasme nenustebina.

„Orlandos“ sumanymas tikrai originalus, priverčiantis susimąstyti, „kas aš esu sau ir kitiems“, bet išpildymas nei literatūrine, nei psichoanalitine prasme nenustebina. Galima pagirti J.Harpman už fantaziją, gana žaismingą, koketišką pasakotojo stilių, už poetišką, vietomis šaržuotą tekstą, tačiau tik tiek. Nenoriu nuvertint J.Harpman talento, bet panašaus žanro populiaraus ir Lietuvoje rašytojo Irvino D. Yalomo knygos, nestokojančios psichoanalitinių temų, filosofinių idėjų ir vaizduotės žaidimų, pasižymi didesniu skaitytojo įtraukimu, ryškesniais personažais, paveikesnėmis istorijomis, gilesnėmis ar įvairesnėmis psichoanalizėmis ir t.t.

Tad postmodernią „Orlando“ prozą galima rekomenduoti tiems, kuriuos domina dvilytiškumo tema, kam patinka vaizduotės žaidimai, tačiau nėra per daug išsamiai susipažinę su psichoanalizės teorijomis, pagrindiniais egzistencializmo klausimais, kitaip ši knyga gali palikti gan vidutinišką įspūdį.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Ypatingos

07:48
07:40

Gera keliauti kartu

Ko reikia šiuolaikiniam pirkėjui?

Sveikata

Būk nesustabdoma