„Brandos amžiaus“ siužetas vystosi Paryžiuje prieš Antrąjį pasaulinį karą. 34-erių sulaukęs knygos herojus Matjė sužino, kad jo meilužė Marselė laukiasi judviejų kūdikio. Pora nusprendžia daryti abortą, tačiau prieš tai Matjė turi gauti tam pinigų.
Knygos veiksmas vyksta vos porą dienų, tačiau per jas keičiasi visų jos herojų pasauliai. Visų pirma tai Matjė, kuriam akistata su iškilusiu pasirinkimu dėl aborto reiškia ir permąstymą esminės gyvenimo dilemos – ar jis pasiruošęs atsisakyti savo asmeninės laisvės, kad sukurtų šeimą ir pasiaukotų kitiems. Tačiau ar tai yra įmanoma ir ar ta laisvė nėra tik susikurtas vaizdinys, iš tiesų įkalinęs labiau nei bet kurie įsipareigojimai? Matjė nesugeba nei visa jėga siekti jaunos merginos, kurią jis jaučia mylintis, nei palikti Marselės ir pripažinti sau, kad jos nebemyli, o galvojimas apie šeimą su ja tėra pareigos jausmas, neturintis nieko bendro su laisvu pasirinkimu.
Matjė suvokia, kad tai, kuo jis gyvena dabar, tėra egzistencija, amžinas neapibrėžtas laukimas kažko kažkada nutikant: „Egzistuoti – tai gerti save nejaučiant troškulio.“ Matjė artėjant prie suvokimo, kas iš tiesų yra brandos amžius ir vidinė laisvė, jis supranta, kad daug kas tebuvo iš anksčiau, iš jaunystės atėję įsitikinimai, kurie realybėje tėra saviapgaulė, savotiška komformizmo forma, ne ką tegeresnė už jo brolio, kuris atmetė jaunystės idealus ir pasirinko saugų buržua gyvenimą. Tačiau ar tas laisvės suvokimas daro žmogų laimingesniu?
Egzistuoti – tai gerti save nejaučiant troškulio
Laisvės troškimas – kertinis ir kitų knygos herojų veiksmų motyvas, tiesa, kiekvienas iš jų laisvę ir kaip to reikia siekti, suvokia vis kitaip. Kartu Jean-Paul Sartre paliečia ir kitus iš herojų gilumos ateinančius jausmus: vienatvę, nesaugumą, artėjančią senatvę ir desperaciją, kuria bandoma tai atitolinti, suteikiant sau paskutinę galimybę. Tačiau svajonės čia skaudžiai sudužta atsimušusios į realybę.
Šios knygos herojus sunku pamilti. Didžioji dalis jų – egoistai, kuriems svarbiausia yra išsaugoti savo pačių tariamą laisvę, o kiti žmonės – tik priemonė tam pasiekti. Jean-Paul Sartre analizuoja žmogaus pasirinkimų motyvus, rodo, kokį poveikį gyvenimui daro tai – žmogus laisvas būna ne atsisakydamas rinktis, o būtent darydamas sprendimus. Ar laisvas apsisprendimas yra įmanomas – čia jau kitas klausimas.
Specifinės nuotaikos suteikia ir aprašomas laikmetis – nors tiesiogiai apie artėjančio karo nuojautą užsimenama tik retkarčiais ir jis veikėjų pasirinkimams įtakos neturi, laikinumo, augančios grėsmės pojūčiai prasprūsta nuolatos. Šios knygos Paryžius – tai dekadansiškas depresyvus miestas su kabaretais, kavinėmis, į kurias liūdesio plauti alkoholyje užsuka knygos herojai, šampanas, perkamas už paskutinius pinigus, saulės nutvieksti bulvarai, Liuksemburgo sodai ir filosofuojantys studentai, skurdas ir polėkis bandant užsimiršti.
Ši knyga – iš tų, kurios auga viduje net ir praėjus kuriam laikui po jos perskaitymo, o mintys, rastos jos puslapiuose nepalieka ramybėje ir priverčia susimąstyti, kiek darai to, ko iš tiesų pats nori ar norėjai, kiek ankstenis įsivaizdavimas, kaip turi klostytis gyvenimas, iš tiesų buvo įgyvendintas? Galų gale, ar iš tiesų pasiekei tą vidinį brandos amžių, leidžiantį pasakyti, kad iš tiesų bent jau kiek priartėjai prie laisvės. O galbūt... jos nė nereikia?
Nors lietuvių kalba yra išleistos ir kelios kitos Jean-Paul Sartre knygos, tarp jų ir egzistencializmo manifestu laikoma „Šleikštulys“, norintiems pradėti pažintį su šio rašytojo kūryba aš visgi siūlyčiau būtent „Brandos amžių“, itin aiškiai keliančią pagrindinius klausimus, kuriuos norėjo savo kūryboje pateikti šis kūrėjas.
