Dabar populiaru
Publikuota: 2018 gruodžio 31d. 15:25

Knygos recenzija. Kai vynas virsta vandeniu

Knygos viršelis 15min recenzija
Leidyklos nuotr. / Knygos viršelis

Emma Donoghue ir jos romanas „Stebuklas“ (išleido leidykla „Baltos lankos“, į lietuvių kalbą vertė Gabrielė Gailiūtė-Bernotienė) stebuklingai prikausto dėmesį ir priverčia nekantriai laukti atomazgos. Sodri kolektyvinė ir asmeninė tamsa, prietarai, tikėjimas ir stebuklai.

Romane regime 1859 –ųjų Centrinės Airijos lygumas. Po garsiojo bulvių bado ir politinės nesantaikos šalis ir jos žmonės – nukamuoti ir itin reikalingi šviesos. Taip reikalingi, jog, regis, yra pasiryžę užsidėti akidangčius ir tamsą vadinti šviesa, o kraują – versti vandeniu. Žmonės kalba, jog vienuolikmetė Ana O’Donel jau keturis mėnesius yra gyva dangiškąja mana ir neima nė kąsnio žemiškojo maisto.

Norėdami kanonozuoti mergaitę, kaimo komiteto nariai pasamdo dvi slauges, kurios turės akylai stebėti mergaitę ir paskelbti išvadas – ar tikrai mažoji Ana – šitaip Dievo palaiminta? Pagrindinė veikėja –slaugė Libė, sutinka imtis šio darbo, iš pradžių nutuokdama tik tai, kad jai reikės rūpintis mergaite. Ir prasideda sudėtinga, tamsi, užburianti kelionė, kaip rašoma ant knygos viršelio, piktybės ir meilės kova. Ne tokia, kurioje kovojo Jokūbas su Dievo siųstu angelu. Taigi – kas mane taip patraukė šioje knygoje?

Pirma – puikus, sodrus, XIX a. antrosios pusės Airijos kraštovaizdžio, atmosferos, aprašymas, žmonių paveikslų atskleidimas. Keliavau po skurdžią veikėjų buitį ir netgi – būtį. Kolektyvinės pasąmonės duotys ir maginis mąstymas įdomiai stipriai kontrastavo su skaitančiosios AŠ sąmone. Prasilenkimai, įtampos, amžių ir pažiūrų susikirtimai. Ir šioje knygoje minima legenda apie „geruosius žmones“ – atsimenant Kent romaną, taip ir pavadintą – „Gerieji žmonės“, man, beje, taip pat patikusį.

Šis maginis mąstymas, pirmykštės sąmonės ir bendruomenės reliktas, gyvas ir knygos veikėjų savastyje. Čia jis jau hibridinis – pagoniški rudimentai (tikėjimais fėjomis ir kt.) maišosi su katalikybės dogmomis. Netgi menama šviesuomenė (daktaras) tiki, jog žmogus gali išgyventi be maisto, netgi keisti kūno konstituciją, įkvėptas Dievo ir Šventosios Dvasios. Didelis autorės dėmesys skiriamas Anos tėvams – ramiam, nuolankiam tėvui ir motinai, kuri priversta griebtis klastos. Įdomiai skleidžiasi įtampa tarp slaugės Libės ir merginos tėvų bei kaimo bendruomenės. Labai gražiai nutapyta pati Ana – sutrikusi, dievobaiminga mergaitė. Žodžiu, veikėjų ir jų gyvenamosios aplinkos aprašymai –įtaigūs, motyvuoti ir įdomūs.

Man labai patiko ir istorinis kontekstas – knyga įkvėpta tikrų istorijų apie „badaujančias mergaites“, užfiksuotų Europoje ir Šiaurės Amerikoje XVI- XX amžiuje. Taigi smalsiai skaičiau ir autorės žodį. Manau, labai reikalinga ir svari tema, džiaugiuosi, kad autorė ryžosi ją klibinti. Originalus siužetas, nepaisant panašumų su jau minėtosios Hannah Kent kūryba.

Išmaniai sudėliotas ir pats siužetas – įtari kažkokią kraupią paslaptį, spėlioji, ar iš tiesų įvykęs pats kraupiausias variantas. Incesto motyvas supurto, o dar labiau supurto tai, kad mergaitės artimieji ir bendruomenės autoritetai liepia jai „nepliaukšti“ ir negadinti giminės vardo. Knygoje mačiau, kaip veikia traumos psichologija ir kad netinkamai interpretuotos religinės tiesos gali atnešti ne mažiau žalos, nei tinkamai interpretuotos – naudos.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Gera keliauti kartu

Praktiški patarimai

Video

00:37
02:32
01:00

RESTA 2019

Naviguok į ateitį

Sveikata