Pirmą serijos knygą „Pirmykštė moteris: Urvinio lokio gentis“ perskaičiau greitai. Skaitant nekliuvo ir nemenka 600 puslapių romano apimtis. Visgi, antroji serijos knyga „Pirmykštė moteris. Arklių slėnis“ yra dar ilgesnė (daugiau nei 700 puslapių), tačiau pasirodė kiek nuobodoka. Kiek žmonių, tiek ir nuomonių, tiesa?
Žinoma, kaip ir pirmoji serijos knyga, taip ir antroji, paperka išsamiu pasakojimu apie pirmykščių žmonių gyvenimą. Romane pasakojama, kaip neandertaliečių gentį palikusi žmonių dukra Aila iškeliauja ieškoti tokių pat žmonių kaip ji – kromanjoniečių (tiesioginių dabartinių žmonių palikuonių). Įgudusi medžiotoja ir savimi gebanti pasirūpinti moteris apsistoja urvinio liūto oloje, kurioje praleidžia pakankamai ilgą laiką – trejus metus.
Šalia Ailos gyvenimo nuobodybės rašytoja vysto naują istoriją: iš tolimos Zelandonijos į kelionę per priešistorinę Europą iškeliauja broliai Jolandaras ir Tonolanas. Pastarasis knygos veikėjas nori surasti Didžiosios Motinos Upės ištakas, o vyresnis jo brolis trokšta susipažinti su kitais žmonėmis iš dar nepažįstamų genčių ir taip pabėgti nuo vestuvių.
Būtent šis brolių kelionės pasakojimas ir gelbsti knygą. Didžiosios kelionės metu Jolandaras ir Tonolanas susipažįsta su daug skirtingų genčių, o per jų patirtį skaitytojai išvysta, kaip anksčiau buvo gaminami laivai ar gaudomos žuvys. Kiekviena brolių sutikta gentis – unikali, pasižyminti tik sau būdingomis tradicijomis. Tačiau visas pirmykščių žmonių gentis vienijantis bruožas – tikėjimas gamta. Tai patvirtina ir jų elgesys, kuomet nukirtus ąžuolą jo vietoje pasodinamas naujas. Į šį religingumą ir tikėjimą gamta smagu žvelgti iš šalies, nes autorė kromanjoniečius pateikia kaip protingus ir pažangius žmones, tačiau jų įsitikinimai ir tikėjimas šiais laikais atrodytų vaikiškai juokingas.
Nors skaitant Ailos gyvenimą urvinio liūto oloje kartais išties tampa nuobodu, tačiau gyvenimas be neandertaliečių genties tabu ir draudimų padeda išsiskleisti Ailos žmogiškajam išradingumui. Knygoje pasakojamos pirmos gyvulių jaukinimo užuomazgos – Aila prisijaukina arklį, su kuriuo vėliau pradeda jodinėti į medžioklę, jo pagalba parsigabena sunkų krovinį – taigi, atranda, kad arkliai gali smarkiai pasitarnauti žmogaus daliai palengvinti. Nors ir pati to nejausdama, ji pradeda naują žmogaus žingsnį evoliucijos keliu. Belieka tik pridurti, kad knygos pasakojamos ir scenos, kaip pirmą kartą buvo įkurta ugnis ne trinant medį, bet panaudojant titnagą. Lygiai taip pat žmogiškojo proto dėka ietys paverčiamos lankų ir strėlių prototipais.
Jean M. Auel knyga „Pirmykštė moteris. Arklių slėnis“ tęsia pirmoje dalyje pradėtą istoriją, tačiau nesunku įžvelgti, kad šis romanas yra tiesiog – per ilgas
Amerikiečių Jean M. Auel prieš pradėdama rašyti „Žemė vaikų“ serijos knygas, išstudijavo visą rastą informaciją apie pirmykščių žmonių gyvenimą, mokėsi primityvių amatų ir gydymo vaistažolėmis, dalyvavo išlikimo kursuose. Nereikia ko stebėtis, kad šios serijos knygos gerbiamos archeologų, antropologų ir paleontologų.
Šios rašytojos įgytos žinios puikiai perpintos su knygoje pasakojama istorija. Visgi, detalūs aprašymai apie tai, kaip gaminamos ietys ar pinami krepšiai – sunkiai suvokiami. Tokias knygos dalis tenka skaityti keletą kartų, tačiau vis tiek sunku įsivaizduoti, kaip, pavyzdžiui, apdirbamas titnagas. O tokio pobūdžio pasakojimai driekiasi ne vieną puslapį. Kartais skaitant norisi tiesiog juos perversti ir nekvaršinti sau galvos. Kita vertus, Ailos medicinos žinias galima pritaikyti ir šiais laikais – skaitytojai, kaip ir pirmoje knygoje, čia gali rasti išsamių pasakojimų apie vaistų gamybą arba maisto ruošimą.
Laukiau antros „Žemės vaikų“ serijos knygos, tačiau dėl trečiosios jau apima abejonės. Ši saga man primena japonų rašytojo Haruki Murakami trilogiją „1Q84“, kurioje viena istorija pasakojama trijose knygose. Jean M. Auel knyga „Pirmykštė moteris. Arklių slėnis“ tęsia pirmoje dalyje pradėtą istoriją, tačiau nesunku įžvelgti, kad šis romanas yra tiesiog per ilgas. Istorija yra tokia ilga, kad pradeda varginti. Kaip jau minėjau, knygą sudaro kiek daugiau nei 700 puslapių, tačiau įdomiausia romano dalis prasideda tik įpusėjus knygai.
Tačiau net nepaisant ir to, kad knyga yra tikrai per daug išplėsta, ji keri savo natūralumu ir įtikinamu pasakojimu.
Žmonės, kurie domisi istorija, turi šią knygą perskaityti, nes ji atskleis daug įdomių faktų, kurių, galbūt, nėra enciklopedijose. O mėgstantieji meilės istorijas turbūt nujaučia šios knygos pabaigą.
Smagaus skaitymo!
Pirmą serijos „Žemės vaikai“ knygą „Pirmykštė moteris: Urvinio lokio gentis“ galite skaityti paspaudę čia.
Daugiau knygų recenzijų galite skaityti paspaudę čia.
