Dabar populiaru
Publikuota: 2018 birželio 30d. 20:00

Knygos recenzija. Keistos keistos, geros geros Bendžamino Batono istorijos

Knygos viršelis 15min recenzija
Leidyklos nuotr. / Knygos viršelis

Tingios recenzentės iš džiaugsmo trina rankas, kai autoriaus nereikia apdainuoti išmaniais ditirambais – mažiau vargo. Štai, ištari burtažodį – „Didysis Getsbis“ – ir viskas aišku.

Pasakai – „Keista Bendžamino Batono istorija“ – viskas dar aiškiau. F.Scottas Fitzgeraldas. Ir bent jau mano dar neskaityti autoriaus apsakymai, sudėti į „Bendžamino Batono istorija ir kiti apsakymai“ (į lietuvių kalbą vertė Daiva Daugirdienė, išleido leidykla „Sofoklis“) pavadintą knygą. Ir norisi užbėgti už akių – džiaugiuosi perskaičiusi šiuos tekstus. Manau, kad jie tikrai verti reiklaus skaitytojo dėmesio.

Pirmas į akis kritęs dalykas – gebėjimas keliuose apsakymuose sukeistintą, mistifikuotą tikrovę pateikti kažkaip natūraliai, netgi hermetiškai, tankiai įaudžiant į realybės/normalumo rėmus.

Pirmas į akis kritęs dalykas – gebėjimas keliuose apsakymuose sukeistintą, mistifikuotą tikrovę pateikti kažkaip natūraliai, netgi hermetiškai, tankiai įaudžiant į realybės/normalumo rėmus. Pavyzdžiui, „Bendžamino Batono istorijoje”, vietoj rausvo putlaus kūdikėlio gimus „sukriošusiam” senoliui, žinoma, formaliai nustemba ir daktarai, ir patys tėvai.

Tačiau paskui viskas vyksta labai paslankiai – niekas nebesiaiškina, kodėl nutiko tokia anomalija, tėvai kaip įmanydami susitaiko su „keistuoliu” sūnum, galiausiai net miestelio žmonės ima pamiršti iš pradžių tiek kalbų sulaukusią istoriją. Labai įdomus šiame apsakyme Batono žmonos Hildegardos ir jų sūnaus požiūris – pastarieji dėl šio sukeistinimo kaltina patį Bendžaminą, tarsi norėdami užmerkti akis prieš slėpinį, gamtos ar Dievo galią ir valią, prieš būties kodus ir sluoksnius: „– Bet, Hildegarda, aš juk nieko negaliu pakeisti. – Gal ir galėtum. Tik Tu pernelyg užsispyręs. Tau tiesiog nesinori būti tokiam kaip visi. Visada buvai kitoks ir visada būsi. Bet įsivaizduok, kas nutiktų, jei visi laikytųsi tokio požiūrio. Kuo pavirstų pasaulis?” (31 p.).

Tikrovės neigimas, atsakomybės perkėlimas. Akidangčiai nuo šiurpios svetimybės, pasaulio nepažinumo. Prisiminiau ir kitą „metamorfozę“. Gregoras Zamza ir Bendžaminas Batonas – skirtingi klodai, bet tas pats aplinkos atstūmimas. Čia fizinis pavidalas laimi prieš dvasią.

Labai daug minčių kelia šis apsakymas – apie žmogaus bejėgiškumą, tikėjimą savo viršenybe prieš iš tiesų niekaip iki galo žmogaus valiai nepajungiamą, nesukultūrinamą pirmykštį chaosą, apie sielos ribotumą ir solipsizmą nenorint pripažinti kitokio Kito, ir apskritai, fizinei apčiuopai nepasiduodančios tikrovės. Apie nejautrumą ir atšiaurumą. Graži ta paralelė, kad nors Bendžamino gyvenime viskas vyksta „atvirkščiai” – baigtis yra ta pati – tas pats bejėgiškumas, priklausymas nuo Kito. Graudulį keliantis, jautrus, bet nesentimentalus pradžios ir pabaigos susikeitimas. Alfa ir Omega. Vyksmas, užpildantis šiuos pamatinius polius. Beje, jei nematėte 2008 m. režisieriaus Davido Fincherio sukurto, remiantis šiuo apsakymu, filmo – manau, taip pat verta pažiūrėti.

Kitas apsakymas – „Bernisė nusikerpa plaukus“ turi autobiografiškumo motyvų. Pats autorius viename laiške savo sesei Annabel rašė patarimus, padėsiančius patikti vyrams. Ir jau kiek ironiška šių patarimų traktuotė apsakyme. Drovi ir dorovinga Bernisė atvažiuoja pasisvečiuoti pas tetą ir pusseserę, dėl kurios dėmesio varžosi būrys jaunuolių. O štai kuklios, „pilkos pelytės“ Bernisės „kavalieriai“ bodisi.

Mergina pasiryžta klausyti populiariosios pusseserės...ir prasideda įdomiausia apsakymo dalis. Kūrinys man kalbėjo apie tai, kiek galime padaryti, kad įtiktume kitiems, kokia trapi yra riba tarp Kito garbinimo ir niekinimo, kokia yra pažado galia, kiek gali pavydas, kerštas, taip pat – kokia aitri yra fizinio pavidalo reikšmė. Kai Bernisė nusikerpa plaukus, jai asistavęs vyriškis net nebežiūri jos pusėn. Vėliau, įpykusi mergina, nukerpa plaukus miegančiai „kaltininkei“ – savo pusseserei. Čia byloja ir giluminis plaukų – kaip galios, jėgos simbolis. Ir tikrasis, jau nebe paviršinis, o vidinis gerosios, tyliosios Bernisės pasikeitimas.

„Ledo rūmai“ pasakoja ir apie istorijos nulemtas socialines žmonių skirtybes, apie išorinį ir vidinį šaltuką. Apie tamsiausių pasąmonėje glūdinčių baimių išsipildymą. Apie meilės (ne)tvarumą ir kliūtis tai meilei augti. Apie namus. Puikiai perteikta „amžino įšalo“ atmosfera, pasiklydimo „ledo rūmuose“ epizodas.

Man tikrai patiko apsakymų kalba, lengva autoriaus ranka ir gili mintis. Ir tas iš pirmo žvilgsnio be galo stebintis natūralumas. Tiesiog – papasakoti istoriją. Pasipasakokim.

„Žiemos svajos“ įvardijamos kaip „Didžiojo Getsbio“ apmatai. Taigi, tuomet jau tikriausiai žinot, apie ką. Apie meilės ir tiesiog geismo persipynimą, apie objektinį santykį su Kitu, apie jausmų karštliges ir kliedesius, apie nelaimingos moters išorinį švytėjimą, apie grobuoniškumą, materializmą, apie svajonių ir iliuzijų griūtį: „Kadaise, labai seniai, – tarė jis, – manyje kažkas buvo, bet dabar nebėra. Dabar to nebėra, nebėra. Ir aš negaliu verkti. Man nerūpi. Visa tai niekada negrįš“ (137 p.).

Apsakymas „Beprotiškas sekmadienis“ – apie aukštuomenės, „visuomenės grietinėlės“ gyvenimo būdą. Apie norą pritapti, viešą gėdą. Apie „žaidimus, kuriuos žaidžia žmonės“, apie poros santykius, apie keistą trikampį, į kurį papuolė Džoelis, Mailzas ir Stela.

„Trumpa kelionė nam“ – įtaigus, taip pat mistines patirtis teigiantis tekstas. Apie Anapusybės skverbimąsi į šiapusybę. Apie tamsos trauką ir įtaigą. Apie meilės, draugystės ir rūpesčio galią.

Man tikrai patiko apsakymų kalba, lengva autoriaus ranka ir gili mintis. Ir tas iš pirmo žvilgsnio be galo stebintis natūralumas. Tiesiog – papasakoti istoriją. Pasipasakokim.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Talentingi vaikai

Praktiškai su „Norfa“

Laimė jaustis saugiai

Esports namai