Dabar populiaru
Publikuota: 2018 gruodžio 5d. 19:16

Knygos recenzija. „Knygų vaikas“: odė literatūrai 

Knygos viršelis 15min recenzija
Leidyklos nuotr. / Knygos viršelis

Negausią verstinių paveikslėlių knygų – pasaulyje gilias tradicijas turinčio, o mūsų šalyje dar tik žengiančio pirmuosius žingsnius literatūros žanro – lentyną visai neseniai papildė  įstabus Oliverio Jefferso bei Samo Winstono darbas „Knygų vaikas“.

Šis leidinys atitinka geriausius klasikinės paveikslėlių knygos standartus, tuo pat metu yra nepaprastai šiuolaikiškas ir modernus. Ne veltui ši skambiai – ode literatūrai – tituluojama knyga 2017 metais tarptautinėje Bolonijos vaikų knygų mugėje buvo apdovanota kaip geriausia grožinės literatūros knyga vaikams.

Tiesa, šio kūrinio priskyrimas grožinės literatūros kategorijai šiek tiek glumina, nes tradicinio teksto, kurį galėtume ištisai skaityti, čia nėra – sakiniai šioje knygoje dūžta bangomis, stūkso kalnais, liūliuoja debesų lopšinėms, raidės virsta medžių šakomis, nuvingiuoja lyg pelės uodega ar prasmenga giliausiuose tarpekliuose. Taigi, tekstas čia atlieka ne tik tiesioginę – informacijos perdavimo – funkciją, bet ir tampa iliustracija, simboliu, darniai sąveikaujančiu su šalia esančiais piešiniais. Iš šios žodžio ir vaizdo simbiozės gimsta nauja, netikėta turinio prasmė. Būtent ši savybė įvardijama kaip pagrindinis klasikinės paveikslėlių (dar kitaip – ikonotekstinės) knygos bruožas. Taip pat reikšmingi ir svarbūs ne tik jau minėti elementai – žodis ir vaizdas – bet ir paveikslėlių išdėstymo tvarka, teksto linijų kryptis ar netgi tuščio ploto kiekis puslapyje.

Taigi, akivaizdu, jog šis žanras (beje, iki šiol nesutariama, jį priskirti prie literatūrinio ar vizualiųjų menų žanro) yra kur kas sudėtingesnis, nei gali pasirodyti – paveikslėlių knygos jau ne vieną dešimtmetį tyrinėjamos moksliškai, klasifikuojamos, o ir perskaityti jas gali ne kiekvienas – norint suprasti visas šio daugiaprasmio, daugiasluoksnio kūrinio gelmes, slepiančias ne vieną prasminį klodą, tenka nemažai padirbėti, tačiau atradimo džiaugsmas išties vertas pastangų.

Tad nors paveikslėlių knygos tradiciškai rikiuojamos vaikų literatūros lentynose, jas rekomenduojama skaityti suaugusiajam drauge vaiku.

Tad nors paveikslėlių knygos tradiciškai rikiuojamos vaikų literatūros lentynose, jas rekomenduojama skaityti suaugusiajam drauge vaiku. Maža to, jas skaityti patartina sąmoningai – tai yra išsamiai ir įvairiapusiškai aptarti tai, kas buvo perskaityta ar pamatyta, sieti detales ir situacijas, daryti išvadas, kelti hipotezes. Moksliniai tyrimai atskleidžia, kad sąmoningas skaitymas turi didžiulės įtakos sėkmingai vaiko raidai – jo vaizduotei, gebėjimui sklandžiai reikšti mintis, turtingesnio žodyno formavimui.

Įdomiausia ir, be abejo, smagiausia paveikslėlių knygos skaitymo dalis yra ta, kad nesvarbu, kokį pasakojimą iliustracijomis ir žodžiais perteikė autoriai – tikrąjį, vienintelį ir unikalų siužetą, pastebėdamas (ar praleisdamas) detales, savaip interpretuodamas simbolius, dėliodamas juos tam tikra tvarka, kuria pats skaitytojas. Tokiu būdu knygos skaitymas, be kita ko, tampa ir intriguojančiu, kūrybingumą ir saviraišką skatinančiu žaidimu, o pats mažasis kūrėjas – teisėtu knygos bendraautoriumi.

Tačiau grįžkime prie „Knygų vaiko“. Šio nuostabaus darbo autoriai O. Jeffers‘as ir S. Winston‘as sako, kad nuo pat pradžių norėjo sukurti šiuolaikiškai papasakotą pasaką, šlovinančią vaikų literatūros klasiką ir atskleisti ją taip, kaip skaitytojai dar nėra jos patyrę. Taigi, į knygą sugulė personažai, žodžiai, sakiniai, simboliai iš beveik 50 pačių garsiausių ir žinomiausių pasaulio literatūros tekstų vaikams, tokių kaip „Pasaka apie triušelį Petriuką“ (Beatričės Potter knygelių ciklas apie triušelį Petriuką (1902 m.) – sutartinai laikomas geriausiu klasikiniu paveikslėlių knygos pavyzdžiu), „Alisa Stebuklų šalyje“, „Piteris Penas ir Vendė“, „Vėjas gluosniuose“, „Snieguolė“, „Sultenė“, netgi „Grafas Montekristas“, „Mobis Dikas“ ar „Trys muškietininkai“. Beje, lietuviškojo knygos varianto leidėjams pavyko gauti autorių sutikimą vietoje originale naudotų lopšinių, ant debesėlių suguldyti lietuvių liaudies lopšines.

Originalios, neįtikėtinai daug detalių ir prasmių slepiančios „Knygų vaiko“ iliustracijos veda į iš pirmo žvilgsnio paprastą, tačiau išties užburiančią ir nepamirštamą kelionę per žodžių jūras, nuotykių kalnus, kosmoso tyrus, pasakų girias – į ten, kur vaizduotės ir išmonės namai svetingai atberia duris visiems pasaulio nuotykiams.

Menininkas O.Jeffersas, už savo kūrybą pelnęs daugybę apdovanojimų, išgarsėjo dėl unikalių, savitų iliustracijų bei sukurto rankraštinio šrifto, kuris, beje, panaudotas ir šioje knygoje. Jis taip pat bendradarbiauja su garsiąja U2 grupe, o pagal jo paveikslėlių knygas sukurtas filmukas pelnė „Bafta“ apdovanojimą. Jo kolega S. Winstonas – tai pat žymus menininkas, kurio darbai eksponuojami viso pasaulio muziejuose ir privačiose galerijose, vertinami privačių kolekcininkų. Iš kitų menininkų jį išskiria gebėjimas jungiant tipografiją, dailę, grafiką ir literatūrą žodį paversti vizualiojo meno forma.

Unikalų O. Jeffers‘ ir S. Winston‘ kūrinį „Knygų vaikas“ lietuviškai adaptavo ir išleido leidykla „Muzikija“. Iš anglų kalbos vertė Lora Tamošiūnienė ir Indrė Šeputienė.

Šis tekstas publikuotas tinklaraštyje jurosknygos.wordpress.com/

Komentarai

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Ypatingos

06:07
05:50

Gera keliauti kartu

Kviečiame anties

Šiemet buvau geras

Maistas

Dovanoju sveikatą

Sveikata