Dabar populiaru
Sportas gyvai
Publikuota: 2020 kovo 1d. 09:45

Knygos recenzija. Kodėl vabzdžiai, o ne žmonės valdo pasaulį

Anne Sverdrup-Thygeson knyga „Vabzdžių planeta“ 15min recenzija
Luko Balandžio / 15min nuotr. / Anne Sverdrup-Thygeson knyga „Vabzdžių planeta“

Pastaraisiais metais knygynų lentynas pasiekė ne viena mokslo populiarinimo knyga, kuri populiariu stiliumi pasakoja apie slapčiausias mūsų planetos paslaptis. Viena tokių knygų – Norvegijos biologijos mokslų profesorės Anne Sverdrup-Thygeson „Vabzdžių planeta“. Kūrinyje atsiskleidžia ne tik gamtos grožis, bet gvildenami ir mūsų planetos ateities klausimai bei bandoma paaiškinti, kodėl Žemė yra ne žmonių, o mūsų mažųjų kaimynų – vabzdžių – planeta.

Norvegijoje ši knyga buvo išleista 2018 metais, o pernai pasiekė ne tik anglakalbius skaitytojus, bet ir lietuvius. Skaičiuojama, kad knyga jau išversta į daugiau nei 20 užsienio kalbų. Lietuvoje šią knygą išleido leidykla „Baltos lankos“, o ją į lietuvių kalbą vertė Eglė Išganaitytė-Paulauskienė.

Lietuvių skaitytojus jau yra pasiekę trys vokiečių miškininko Petrio Wohllebeno kūriniai („Paslaptingas medžių gyvenimas“, „Kaip gyvūnai jaučia ir supranta pasaulį“ ir „Gamtos saitai“) apie medžių ir gyvūnų paslaptis, galime rasti ir mokslo populiarinimo knygą apie bakterijų pasaulį (Edo Yongo „Manyje gyvena milijonai“). O šį kartą Norvegijos biologijos profesorė atveria duris į kiek mažiau žinomą erdvę – vabzdžių gyvenimą, kuris glaudžiai susijęs su žmonėmis.

Knyga „Vabzdžių gyvenimas“ yra suskaidyta į kelias pagrindines temas. Skaitytojui pateikiami paaiškinimai, kas yra vabzdžiai, kaip jie dauginasi, kokie jų santykiai su gyvūnais ir augalais. Čia taip pat neapsieinama be vabzdžių santykio su žmonėmis – atskiri skyriai skirti pasakojimams apie vabzdžių pagalbą mums: kaip jie prisideda prie mūsų mitybos, kaip padeda apsirūpinti svarbiais daiktais ir kaip palaiko tvarką gamtoje. Tvarką, kurią mes, žmonės, labai dažnai sugriauname. Galiausiai Anne Sverdrup-Thygeson pasidalija savo ateities įžvalgomis.

Knyga žavi savo paprastumu. Nors kalbama apie mažai žinomą vabzdžių pasaulį, bet visi pasakojimai skaitytojui pateikiami suprantama kalba. Suprantama kalba šiuo atveju laikau kalbėjimą ne moksliniais terminais. Matyt, tai ir viena iš priežasčių, kodėl ši knyga taip greitai išpopuliarėjo už Norvegijos ribų.

Versdamas knygos puslapius juokiausi, kad tai yra viena tų knygų, kuri galvą užkemša įdomiais, bet vargu ar kur gyvenime praversiančiais faktais. Bet jei norėsite jais pasidalyti su draugais, net neabejokite, kad sulauksite daug dėmesio. Štai čia viena iš man labiausiai įstrigusių istorijų iš knygos – tik gerokai sutrumpinta.

Įsivaizduokite augantį raudonėlį. Staiga prie jo šaknų įsikuria myrmica genties skruzdėlės. Šalimais bevaikštinėdamos vis paskabo raudonėlį – šiam nei patinka, nei jauku. Ką jis daro? Ima gaminti daugiau karvakrolio medžiagos, kurios nemėgsta vabzdžiai, bet būtent jis ir suteikia raudonėliui tą kerintį aromatą. Visgi skruzdėlės tam pasiruošusios ir nebijo šio kvapo. Tačiau kvapas privilioja drugį – taškuotąjį melsvį. Jis ant raudonėlio padeda kiaušinėlių, kurie per kelias savaites suauga, „įsikvepia“ karvakrolio kvapo, nukrenta ant žemės, o kokia nors skruzdėlė praeidama pradeda galvoti, kad šis vikšrelis yra kažkokiu būdu atklydęs iš skruzdėlių lizdo, mat jo kvapas jau užuostas. Su kitomis skruzdėlėmis nuneša jį į lizdą ir maitina kaip savo jauniklį, nors šis net išvaizda nepanašus į skruzdėliuką. Negana to, šis vikšrelis moka pamėgdžioti skruzdėlių motinėlės skleidžiamus garsus ir pradeda misti kitais skruzdėliukais – niekas neprieštarauja, mat galvoja, kad šis vikšrelis yra privilegijuota skruzdėlė. Galiausiai prie raudonėlio įsikūrusi skruzdėlių armija taip paprastai tiesiog suvalgoma. Vikšrelis tampa lėliuke, kuri vėliau virsta drugiu. Nuostabu, tiesa?

Tokių istorijų knygoje daug. Visos jos labai kinematografiškos ir atrodo lyg prieš akis praskriejantis dokumentinis filmas. Ir šios istorijos neišvengiamai verčia patį skaitantįjį nepasitenkinti tik knyga – nejučia sėdi prie interneto ir ieškai, kaip atrodo, pavyzdžiui, myrmica skruzdėlės.

„Vabzdžių gyvenimas“ išsiskiria savo nuotaika. Nors tai iš esmės pramoginė knyga, labiau skirta laisvalaikiui ir žmonėms, kurie domisi mokslo ir gamtos įdomybėmis, bet savyje turi niūrios ir nykią ateitį prognozuojančios atmosferos. Kone kiekvienas faktas ar skyrius palydimas autorės nuogąstavimais dėl neatsakingos žmonių veiklos planetoje. Ir tai yra antra priežastis, kodėl ši knyga atrado savo skaitytoją – laikmetyje, kai ekologijos ir planetos tausojimo idėjos įgauna vis didesnį svorį, toks kūrinys, kalbantis apie žmonijos daromą žalą, tiesiog negali likti nepastebėtas.

Anne Sverdrup-Thygeson knygoje aiškiai sako: vabzdžiai be mūsų gali gyventi, ir tai sėkmingai darė milijonus metų. Mes be vabzdžių – ne. Ir ši mintis skamba nejaukiai. Galbūt neatsitiktinai pačiam labiausiai patiko knygos skyrius, kuriame kalbama apie tai, kaip vabzdžiai palaiko tvarką gamtoje, kuri mums leidžia ne tik gyventi, bet ir išgyventi.

Jei kalbėtume apie knygos trūkumus, neišvengiamai reikia kalbėti apie pasakojimo formą. Jau minėjau, kad knyga labai kinematografiška ir paprasta. Bet paprastumas turi savo kainą – neretai skaitant knygą apima jausmas, kad dėstomi faktai nėra joks mokslas, o tiesiog fikcija. Viskas atrodo per daug nerealu, per daug paprasta, net mistifikuota. Tačiau skaitant tokio žanro knygas šis jausmas yra nuolatinis palydovas – skaitytojui belieka pasitikėti autoriumi ir jo kompetencija jungti realius įvykius su fikcinio pasaulio elementais, kad sudėtingi procesai taptų gerokai patrauklesni.

„Vabzdžių gyvenimas“ patiks ne tik mokslo populiarinimo mėgėjams. Tai plataus skaitytojų rato galinti sulaukti knyga, kuri kelia smalsumą ir pažinimo jausmą. O pažinti savo planetą ne tik įdomu, bet ir naudinga. Pavyzdžiui, žinojote, kad vienam Žemės gyventojui tenka 200 mln. vabzdžių? Skaičius atrodo neįtikėtinai, kaip ir toks faktas, kad viso pasaulio vorai per metus suvalgo gerokai daugiau mėsos nei žmonės.

Štai jums ir literatūrinė Pandoros skrynia – taip šią knygą galėčiau trumpai apibūdinti. Tik ši knyga atveria ne negandas, o kursto smalsumą. Kaip knygoje rašė profesorė Anne Sverdrup-Thygeson, ją perskaitę į vabzdžius pradėsite žiūrėti kitaip. Ir net džiaugtis tais 200 mln. vienetų daugiakojų, skirtų jums.

Smagaus skaitymo.

TAIP PAT SKAITYKITE: TOP 15: vertos dėmesio negrožinės knygos – nuo viduramžių iki kelionių ar istorijų apie alų Lietuvoje

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Praktiškai su „Norfa“

Video

00:31
03:10
01:04

Esports namai

URBAN˙/