Prieš kelias dienas kalbėdami su bičiuliais apie muziką kaip tyčia prisiminėme Barą. Kiekvienas, aktyviai dalyvaujantis „undergroundinės“ muzikos veikloje arba kolekcionuojantis įrašus, turėjo ką papasakoti. Istorijų buvo įvairiausių – nuo prisiminimų apie jo šyzovus koncertus, knygų labirintus bute, sunkiai kur berandamus įrašus, tačiau, be abejo, gulinčius Baro įrašų saugykloje, ar beveik anekdotines situacijas, dažniausiai, žinoma, nutikusias baruose. Istorijos – viena už kitą kreivesnės.
Baras buvo itin spalvinga, ryški asmenybė. Ir ši knyga apie jį galėjo būti dvigubai ar trigubai storesnė – istorijų būtų nepritrūkę. Kaip nepritrūktų ir požiūrių į tai, ką jis darė, ir tai, kaip jis tai darė. Šios knygos autorius Gediminas Kajėnas kaip tik tokios užduoties ir imasi – lipdyti spalvingą Baro portretą, žvelgiant iš kaip įmanoma įvairesnių pusių.
Tiesą sakant, prieš imant šią knygą į rankas kankino tam tikros abejonės. Mat aprašyti tai, ką darė Baras, atrodė sunkiai įgyvendinama užduotis. Ko gero, ir jis pats, būdamas gyvas, vargu ar rišliai galėtų tai apibūdinti (tiesa, knygos pradžioje yra pateikiama savotiška Baro rašyta autobiografinė dalis „Kaip aš kūriau kiną“). Juo labiau nesinorėjo, kad knyga taptų pompastiškas postamentas Barui – tai tikrai būtų prieštaringa jo esybei.
G.Kajėnas, laimei, sudarė tokią knygą, kurioje randame pačių įvairiausių nuomonių ir interpretacijų apie Baro gyvenimą ir kūrybą. Taip, vieniems jis iki šiol atrodo kaip išlaisvėjimo simbolis, vienas ryškiausių kino kūrėjų Lietuvoje, avangardinės kultūros ikona, kitiems – Senamiesčio valkatėlė, paskendęs savo nemenkose asmeninėse problemose. Kuris požiūris artimesnis realybei? Matyt, nei vienas, nes Baras buvo visoks – vieną dieną jis galėjo baruose kaulyti pinigų dar vienam bokalui, kitą dieną prekiauti didžiulę vertę turinčiais įrašais ar knygomis, o trečią siautėdamas noizo festivalyje nukąsti mikrofoną. Ko jau ko, o kuriozų jo gyvenime netrūko.
Knygoje prisiminimais dalinasi jo artimieji (motinos pasakojimas apie Baro mirtį: „Mirė mano namuose – atėjo iš ryto dar gerokai „šiltas“, prigulė ant sofos ir užmigo... Nors niekada nesiskundė širdimi, ji neatlaikė. Štai toks nerimastingas gyvenimas ir tokia rami mirtis“), bendraklasiai, kolegos iš kino kūrimo laikų, muzikantai, šiaip pažįstami, akademinio rimtumo prideda Skirmanto Valiulio rašinys apie Baro filmus, o knyga gausiai iliustruota įvairių Baro gyvenimo laikotarpių nuotraukomis, laiškais.
Atrodo, kad Barui svarbiausia buvo net ne išraiškos priemonės (muzika, kinas, tekstai ar dar bet kas kita), o galimybė provokuoti, pažiūrėti į viską absoliučiai kitaip. Tai buvo jo kūryboje, tai buvo ir elgesyje. Kaip prisimena Vidmantas Gaigalas, „jis vaikščiojo po miestą apsirengęs moteriškais drabužiais, zoologijos sode vaišino žirafą cigaretėmis, praeiviams pirštu rodė į dangų, po miestą trankėsi nešinas suplotu kirbiru“. Kad ir kaip tai būtų ironiška, būtent draudimų, suvaržymų perpildytoje Sovietų Sąjungoje jis jautėsi laisviausiai – būti „šalia sistemos“, laužyti mąstymo, elgesio tabu buvo tarsi jo misija. Atėjus nepriklausomybei Baras ne kartą sakė nerandantis sau vietos, dažnai nebeįžvelgiantis prasmės.
Tiesa, kolekcijų srityje Baras elgėsi visai kitaip, kvailiojimai baigdavosi. Čia jis buvo „verslininkas“, puikiai išmanantis, kur ir ką gauti, kam parduoti, sudėliojęs aiškias savo taisykles. Daugeliui mistika buvo, kokiais būdais Baras sugebėdavo net sovietiniais laikais gauti retų įrašų iš Vakarų, tačiau Raimundo Mariaus Lapo pasakojimas (pavadintas „Artas – tarybinių laikų fenomenas ar tiesiog valkata?“) viską pakankamai aiškiai sustato į vietas.
Skaitant šią knygą kartais kone labiau nei paties Baro istorija įtraukia ir sovietinių laikų Vilniaus pogrindinės kultūros scenos aprašymai, tai, kaip tuo metu gyveno kitaip nei reikalauja sistema į pasaulį žvelgęs jaunimas. Stipru ir tai, kad greta romantiškų pasakojimų apie susibėgimus kavinėse, kino peržiūras ar sėdėjimą Katedros aikštėje prie akmenų, pateikiamas ir visai kitoks įspūdis – į ką visa tai neretai galiausiai išvirsdavo. Rūta Dabravičiūtė įtikinamai aprašo, kaip ji nustojo žavėtis hipiais, kurie vietoje ėjimo tolyn įstrigo nesibaigiančiame užgėrimų cikle - čia buvo ir daug savęs žalojimo, ir kriminalinių dalykų. Baras, anot jos, irgi pernelyg smarkiai įkliuvo į tas alkoholio pinkles. „Artūras dar pasilinksmino – gėrė alų žemyn galva, stengėsi nugalėti žemės trauką, gamtos dėsnius. Tačiau, išsiskyręs su Nijole, į alkoholį įniko kaip reikiant. Priiminėdavo įvairiausias kompanijas, o gilaus ryšio užmegzti nebesugebėjo“, - rašo ji. Galbūt ne veltui kiti jį pažinoję žmonės sakė, kad Baras buvo laisvas nuo visko, bet nebuvo laisvas nuo savęs.
Lietuvos avangardo scenoje Baras neabejotinai buvo viena ryškiausių asmenybių. Drąsus, kūrybingas, provokuojantis, šėlstantis, einantis iki galo. Ir ši knyga puikiai padeda pažvelgti ne tik į pasvirusį Baro pasaulį, bet ir tą praėjusį laiką, epochą, kurios nebėra.
