Dabar populiaru
Publikuota: 2019 kovo 23d. 19:57

Knygos recenzija. Laiko ir pieno upės N.Ikstenos romane „Motinos pienas“

Nora Ikstena „Motinos pienas“ 15min recenzija
Knygos viršelis / Nora Ikstena „Motinos pienas“

Šių metų Vilniaus knygų mugėje, susitikime su garsiausia Latvijos rašytoja Nora Ikstena, parašiusia romaną „Motinos pienas“, salė buvo sausakimša. Romanas jau užkariavo ne tik latvių, bet ir mūsų šalies skaitytojų širdis, nes jame parašytas laikmetis artimas ir atpažįstamas visiems, savo kailiu patyrusiems „pamotės“ Sovietų Sąjungos „meilę“ ir „globą“.  N.Ikstena šiuo autobiografiniu kūriniu per trijų kartų moterų dvasinio, moralinio gyvenimo aspektus, atskleidžia Latvijos šalies istoriją.

Nedidelės apimties romanas vaizduoja 1980-uosius Latvijoje, paskutinį sovietų valdymo dešimtmetį, kuomet sovietinis režimas sutrikdo trijų moterų – močiutės, motinos ir dukros – gyvenimus. Trijų moterų istorija, papasakota trumpomis dalimis, keičiantis motinos ir dukros pasakojimo perspektyvoms. Visos trys jos įkūnija skirtingus Latvijos istorinius etapus.

Motina – talentinga jauna gydytoja, kuriai buvo suteikta stipendija studijuoti Leningrade ginekologiją. Tačiau po to, kai ji užsipuolė Rusijos „karo herojų“, smurtavusį prieš savo žmoną, išsiunčiama iš Rygos į nedidelį kaimą Latvijos provincijoje, kur įsidarbina vietiniame sveikatos priežiūros centre. Moteris pasmerkta profesinei degradacijai, su nuolatos rankose smilkstančia cigarete ir kavos puodeliu, nuo realybės slepiasi vakarietiškų knygų tomuose, vis labiau grimzdama į savo „alternatyvų rūką“, medicininiais terminais vadinamą depresija. Tik akimirkos su dukterimi „suteikė šiai mieguistai egzistencijai bent mažą prasmės spindulį“. Per šios išsilavinusios, o kartu, gyvenimo džiaugsmą praradusios, moters portretą Ikstena perteikia visos šalies intelektualų jauseną, mintis gyvenant Sovietų Sąjungos kalėjime, žmonių, kurie iki gyvenimo galo taip ir negalėjo susitaikyti su šiuo beprasmišku, jiems skirtu likimu:

„Išleisti vaiką į pasaulį šiuo metu ir šioje vietoje man atrodė taip pat beprasmiška, kaip ir viskas, kas vyksta aplinkui. Mes buvome pasmerkti, atkirsti nuo pasaulio, apsupti aukšta tvora, kurią saugojo spygliuota viena ir koviniai šunys. Pasmerkti kažkokiai mieguistai egzistencijai, kurią turėjom vadinti gyvenimu. O aš buvau pačiame šio rato viduryje. Beprasmybės rikiuotės eilinė, kuri diena iš dienos padėjo tą beprasmybę dauginti.“

Dukra, kuri priversta anksti subręsti, kad pasirūpintų savo, ant gyvenimo ir mirties ašmenų nuolat balansuojančia, motina – yra šio romano šviesa, optimizmo spindulys, teikiantis viltį. Gana anksti iš motinos sužinojusi, kad kažkada Latvija buvo laisva ir niekam nepriklausė, drąsiai dalyvauja uždraustose kultūriniuose susibūrimuose, kuriuose skaitoma, analizuojama uždrausta poezija, protestuose ir žygiuose prieš sovietų valdžią. Knygoje ji atstovauja kartą, kurios kova išlaisvino latvių tautą, todėl ji tampa reprezentatyvia istorijos versija, kurią nori prisiminti Latvija. O motinos mirtis yra tarsi simbolis to negatyviojo šalies istorijos aspekto, kurio nereikia neštis į dabartį.

„Motinos pieną“ galima pavadinti moterišku romanu. Vyrai jame beveik nefigūruoja. Niekada neužsimenama, kas yra dukters tėvas, o senelis sulaikomas tuomet, kai stengėsi užkirsti kelią sovietų kareiviams nupjauti eglės medžius. Senelė šį greitai pakeičia į patėvį. Romane ne kartą išlenda ir netiesioginiai kaltinimai vyrams, kad jie jas kankina, pasinaudoja moterų kūnais, o jau pasirūpinti pasėtomis gyvybėmis palieka moters atsakomybei. Šis romanas apibrėžia moterų laisvę kaip kažką, kas kolektyviai pasiekiama per kartas, o ne per individualius veiksmus, kaip tai dažnai deklaruojama šiandien.

Šis romanas apibrėžia moterų laisvę kaip kažką, kas kolektyviai pasiekiama per kartas, o ne per individualius veiksmus, kaip tai dažnai deklaruojama šiandien.

Romano pavadinimas „Motinos pienas“ simbolizuoja N.Ikstenos knygoje pasikartojančius įvaizdžius, kurie tarnauja ne tik kaip komunistinės ideologijos metafora, bet taip pat simbolizuoja ir sutrikdytus santykius tarp motinos ir dukros. Baimindamasi pakenkti dukteriai savo „užnuodytu pienu“, motina po dukters gimimo kelioms dienoms, palikusi vaiką seneliams, pradingsta. Vaikas, atskirtas nuo „gyvybės eliksyro“, girdomas ramunėlių arbata, tačiau motina įsitikinusi, kad tik tokiu būdu ji galėjo apsaugoti savo dukterį nuo savos neapykantos gyvenimui, kad tik taip jos dukra, tikėtina, pergyvens ją, neužmušdama gyvenimo geismo. Tokia buvo jos meilės išraiška.

Poetiniai pieno įvaizdžiai šiame romane regimi net danguje: „Tiesiai virš galvos liejosi Paukščių takas. Deivės pieno lašai, kurių ten prikrito, kai ji maitino savo vaiką, prieš tėvui ją praryjant“.


Knygoje autorė naudoja daug laisvės ir vergovės simbolių – žiurkėnas, suėdęs savo vaikus, kad šiems netektų gyventi narve, hermafroditas Jese, gyvenantis savo kūno nelaisvėje, motinos skaitoma Hermano Melville‘io knyga „Mobis Dikas“, kurioje taip pat nagrinėjamos klasinio ir socialinio žmogaus statuso supratimas, lemties, gėrio ir blogio sąvokos. Ištremta į užribį ji guodžiasi: „Ten, už lango, buvo laisvė, kuri man būtų suteikusi galimybę tapti mokslininke, o Jesei bent iš dalies – moterimi. Tačiau mes diena iš dienos prižiūrėjome savo nelaisvę.“

Pasakojimo emocinė šerdis visgi sukasi aplink nuolatinį motinos laisvės ir geresnio gyvenimo ilgesį, aplink dalykus, kurių ji niekada nepatyrė, ir dukters nuolatinių bandymų ją išgelbėti, parodyti jai šviesą ir prasmę gyventi. Nors knygoje yra daug tamsos, melancholijos, skausmo, neteisingumo, tačiau lygiai tiek pat šviesos, meilės, stebuklingų akimirkų. Viena iš šios knygos sėkmės priežasčių yra ta, kad autorė geba meistriškai išlaikyti pusiausvyrą, harmoniją tarp gėrio ir blogio, meilės ir žiaurumo, šviesos ir tamsos, gyvybės ir mirties, džiugesio ir liūdesio. Tarsi kiekvienas puslapis nusveria arba atsveria prieš tai buvusį, atstatydamas šios knygos emocinį balansą.

Žygimanto Gedvilos / 15min nuotr./Nora Ikstena
Žygimanto Gedvilos / 15min nuotr./Nora Ikstena

Laiko ir pieno upės šiame romane susilieja į stebuklingą, poetišką, terapinį audinį, kuris, esu tikra, turi savybių gydyti sužeistas sielas žmonių, patyrusių panašius išgyvenimus Sovietų Sąjungos nelaisvėje. Tai labai intymi istorija, skrodžianti tamsiausias žmogaus sielos kertes, skaudulius, žymes, kurias paliko aprašomas laikmetis žmonių likimuose. Visa tai pasakojama paprasta, o kartu poetiška kalba, be jokio patoso, pagražinimų, per kasdienes istorijas, smulkmenas, todėl su šia istorija nesunku susitapatinti tūkstančiams žmonių.

Knygą iš latvių kalbos vertė Laura Laurušaitė, išleido leidykla „Tyto alba“.

Temos: 1 Knygos

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Praktiški patarimai

Skanumėlis
Gerumu dalintis gera

Video

33:22
01:27
01:22

Dabar tu gali