TIESAI REIKIA TAVO PALAIKYMO PRISIDĖK
Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste pele, prispaudę kairijį pelės klavišą

Knygos recenzija. Lauren Groff „Moiros ir Furijos“

Knygos viršelis 15min recenzija
Leidyklos nuotr. / Knygos viršelis
Šaltinis: 15min
0
A A

Lauren Groff laikoma viena įdomiausių šiuolaikinių amerikiečių rašytojų. Jos trečiasis romanas „Moiros ir Furijos“ tik pasirodęs knygynuose tapo tarptautiniu bestseleriu, buvo nominuotas JAV Nacionalinei knygų premijai, knygos vertimo teises įsigijo 30 šalių leidėjai, 2015-aisiais tapo amazon.com metų knyga ir net JAV prezidentas Barackas Obama šį romaną paskelbė mėgstamiausiu 2015 m. kūriniu.

Lietuvoje Lauren Groff Romaną „Moiros ir Furijos“ išleido leidykla „Baltos lankos“, išvertė Aistė Kvederaitė – Nichols.

„Moiros ir Furijos“ – jausminga ir sąmoningai skaitytoją klaidininanti istorija apie santuoką, su nuorodomis į graikų dramas ir Shakespeare'o kūrybą. Lotas ir Matilda susituokė po dviejų savaičių pažinties koledžo baigimo metų pabaigoje. Jis buvo aukštas, talentingas, ryškus, charizmatiškas, ji – graži, santūri ir kupina paslapčių. Lotas, tikintis, kad jam gyvenime lemta išpildyti didžio amerikiečių menininko archetipą, veda Matildą ir išgelbėja ją nuo kraupios vaikystės demonų kupinos praeities. Taip prasideda Laren Groff „Moiros ir Furijos“ istorija apie jaunų žmonių 24 aistringos santuokos metus, tačiau čia, labiau nei kur kitur, tinka posakis „kiekviena istorija turi dvi puses“. Dvipusė yra ir Loto bei Matildos santuoka, dalijanti romaną perpus, į „Moirų“ dalį – jo pasakojimą, ir į „Furijas“ – jos istoriją.

„Moiros ir Furijos“ – jausminga ir sąmoningai skaitytoją klaidininanti istorija apie santuoką, su nuorodomis į graikų dramas ir Shakespeare'o kūrybą.

Lotas buvo auksinis, mylimas mamos vaikas, pelningo verslo įpėdinis. Tėvas mirė kai Lotui buvo trylika, o motina po šio įvykio atsitvėrė nuo pasaulio ir iš laibos undinės ėmė virsti į nutukusį banginį. Berniuko gyvenime taip pat įvyksta lūžis – patekęs į naują draugiją jis klimsta į alkoholio ir narkotikų liūną. Motina, nenorėdama prarasti sūnaus, jį išsiunčia anapus vandenyno, į mokyklą Anglijoje, kurią baigęs Lotas įstoja į laisvųjų menų koledžą, atveriantį naują gyvenimo lapą. Jaunystės išdaigos, lėbavimas liejasi per kraštus, kol viename iš vakarėlių Lotas sutinka Matildą. Jausdamas akimirkos dramatizmą Lotas išplaukė iš minios ir prisiartinęs prie Matildos puolė ant kelių, suėmęs jos ranką sušuko – tekėk už manęs! Šis teatrališkas, aistringas veiksmas jų susipažinimo pradžioje užduos toną tolimesniems santykiams ir taps kiek pagražinta legenda, kurią Lotas su pasimėgavimu tuzinus kartų pasakos pabrėždamas meilę iš pirmo žvilgsnio. Kaskart jis tvirtins, kad ji atsakė „žinoma“. Tai nebūtinai buvo tiesa, bet Lotas norėjo tikėti šia istorija ir tikėjo..

„Jo užsidegimas ir nesuvaidintas geranoriškumas – tokie buvo jo privilegijuotos vaikystės pranašumai. Jis galėjo miegoti ramiai, nes gimė vyras ir pasiturintis, ir baltaodis, ir amerikietis, ir dar tokiu klestėjimo laikotarpiu, kai visi baisūs karai vyko kažkur toli nuo namų. Šiam berniukui nuo mažumės buvo diegiama, kad jis gali tapti kuo panorėjęs. Jam tereikėjo pasistengti. Jis galėjo susimauti šimtus kartų, o visi būtų laukę kol galiausiai jam pasiseks.“

Romanas pasakoja apie iš išorės tobulai atrodančią gražių žmonių santuoką, kurios spindintis fasadas iš tiesų slepia emocinio intymumo stoką. Energingas seksualinis gyvenimas, grožis, ištikimybė – atrodo, ko gi gali trūkti? Lotas iš tiesų yra geraširdis, atviras, trokštantis pripažinimo, tad Matilda jį nesunkiai perprato, tačiau pats Lotas nuo pat pirmos susipažinimo dienos savo vaizduotėje kuria klaidingą Matildos paveikslą. Ne, ji vyro neapgaudinėjo, niekada nemelavo jam – tik leido tikėti tuo, kuo jis norėjo tikėti. Šie žmonės kartu nugyveno 24 metus, kasdien rūpinosi vienas kitu, atrodo, vis labiau pažino viens kitą, tačiau vieną dieną Lotą mirtinai pakerta žinia, jog visas jo tikėjimas tobulu ryšiu tebuvo iliuzija. Lauren Groff romane „Moiros ir Furijos“ manipuliuoja skaitytoju, manipuliuoja informacija, o kartu leidžia suprasti, kad viskas šiame gyvenime priklauso nuo perspektyvos, požiūrio taško, iš kurio žvelgi į pasaulį, santykius ar konkrečias situacijas.

„Kiekviena santuoka pagrįsta melu, dažniausiai baltu melu. Nutylėjimais. Jei imtum prisimint kiekvieną menkniekį, kurį sugalvoji apie savo sutuoktinį, sutrintum juos į miltus. Ji nemelavo. Ji tik niekada neatviravo.“

„Moiros ir Furijos“ sukurtos pagal graikų dramos formos principus, su pasakotoju tekste, laužtiniais skliaustais išskirtomis pastabomis – tarsi aliuzija į visažinių chorą. Veikėjų vardai taip pat parinkti neatsitiktinai, visi kažką simbolizuoja: Matilda (jėga, galia mūšyje) iš pradžių buvusi Aurelia (auksas); Lancelotas (Lotas) ir Gaveinas buvo viduramžių Apskritojo stalo riteriai; Arielis – Šekspyro pjesės „Audra“ išdaigininkas. Net knygos ir jos skyrių pavadinimai nulemia tam tikrus herojų charakterius ir likimus.

Kiekviena santuoka pagrįsta melu, dažniausiai baltu melu. Nutylėjimais.

Antrojoje knygos dalyje „Furijos“ pasakojimas, atskleisdamas nepažintąją Matildos gyvenimo pusę, įgauna naują prasmę. Skaitytojas sužino, jog Matildos, kai jai tebuvo ketveri, dėl netikusio poelgio su mažesniu broliu, atsisakė tėvai. Šio gyvenimo posūkio įtakoti vėlesni likimo vingiai tampa priežastimi, kodėl Matilda pavirsta aštria, kerštinga, kandžia Furija. Ji jaučiasi neverta Loto, tačiau tai vienintelis žmogus, kuriam atsiduoda, atiduoda visą meilę, gerumą, bet jokiu būdu nenori atskleisti tamsiosios savo gyvenimo pusės. Visą gyvenimą, vedina vidinės kaltės, ji bus ištikima žmona, padės jam atrasti dramaturgo talentą, redaguos jo pjeses, derins visus jo reikalus, rūpinsis buitimi, saugos vyrą nuo kitų ir nuo pačios savęs, kad tik Lotas būtų laimingas. Laimingas su ja. O skaitytojui pačiam belieka nuspręsti, ar Matilda – šventoji, gyvenimiškų aplinkybių auka, ar visgi – pykčio pritvinkusi, kerštinga ledo karalienė.

„Matilda buvo nei miela, nei dievobaiminga. Tačiau ji sau pažadėjo, kad Lotas niekuomet nesužinos apie jos širdyje tūnančią tamsą, kad ji niekuomet neatskleis, ją apsėdusio blogio, kad joje jis regės tik meilę ir šviesą. Labiau už viską ji troško tikėti, kad toks ir buvo jų bendras gyvenimas“.

Idėja parašyti romaną apie santuoką iš dviejų skirtingų žmonių pozicijų yra tikrai pagirtina (seniai maniau, kad kažkas turi kažką panašaus parašyti), įdomi, kaip ir pati knygos forma, kiek primenanti serbų rašytojo Milorado Pavičiaus romaną „Vidinė vėjo pusė, arba romanas apie Herą ir Leandrą“. „Moiros ir Furijos“ prasideda tikrai daug žadančiai – intriguojantys, teatrališki personažai ir jų paveikslai, vaizdingas, stilingai parašytas tekstas, kupinas nuostabių metaforų, taiklių pasakotojo išskirtų intarpų. Į pirmąją knygos dalį Lauren Groff įterpia ir „pirmąjį juodraštį su pastabomis muzikai“, kurį Lotas parašo kartu su jaunu kompozitoriumi Leo. Tai graikų mito „Antigonė“ interpretacija, kurią Lotas pervadina „Antigonada“. Nuostabu, jog skaitant šį muzikinį juodraštį, skaitytojui tarsi leidžiama išgirsti operai kurtą muziką arba bent jau pajusti kūrimo procesą. Knygoje yra ir daugiau ištraukų iš kitų Loto pjesių, bet jos – gerokai nuobodesnės.

Antroji knygos dalis, mano nuomone, kur kas silpnesnė. Taip, ši Matildos dalis tarsi sudeda visus taškus ant „i“, puslapis po puslapio atskleidžia tikrąjį Matildos veidą, bet literatūrine prasme ji gerokai skurdesnė, sausesnė, labiau panaši į biografinių faktų rinkinį, nei į menišką pirmosios dalies tęsinį. Taip, ir antrojoje dalyje yra gražiai, jautriai aprašytų epizodų (pvz. kad Matilda vaikystėje buvo tokia vieniša, jog net įsisiurbusią dėlę laikė kuo ilgiau prie savo kūno ir labai pergyveno, kai netyčia ją sutraiškė, nes ji buvo vienintelė jos draugė), tačiau apskritai atrodė, jog rašytoja kiek persistengė dirbtinai „juodindama“ Matildos paveikslą, kai kuriuos gyvenimiškus faktus pateikdama lyg pasakotų pasaką vaikams, o ne suaugusiems. Na, tikrai manęs neįtikino, jog Matilda darėsi abortą, nes bijojo jog jos, tokios blogos, vaikai gims su iltimis ir ragais, ar istorija su paslaptingu dėdule, kurį nutarė šantažuoti dėl pavogtų paveikslų ne tada, kai metų metus neturėjo už ką prasimaitint ir už elektrą, bet tik po daugelio metų, kai jos vyrui, būsimam garsiam dramaturgui , reikėjo paramos pirmosios pjesės pastatymui.

„[Kitų gyvenimai susideda iš fragmentų. Viena sužibusi istorija gali apšviesti tai, kas slypi tamsoje. Smegenys yra stebuklingos; žmonės – istorijas kuriantys padarai. Suklijuotos duženos sudaro visumą.]“

Antroji knygos dalis su visomis tomis tamsiomis potekstėmis, Matildos keršto istorija man priminė (ne pačios aukščiausios meninės vertės) amerikiečių serialą „Kerštas“ („Revenge“). Panaši ne tik idėja (mažos nuskriaustos mergaitės kerštas visam pasauliui už jai suteiktą skausmą, komplikuoti santykiai su anyta ir kt.), bet ir turinys, kuris gal ir tinkamas serialams, tačiau neprideda meninės vertės taip stipriai pradėtam literatūriniam kūriniui. Antrojoje knygos pusėje man norėjosi ne skambių, skandalingų faktų, papildančių Matildos paveikslą, bet dar daugiau tų pačių, kasdienio poros vedybinio gyvenimo situacijų matymo, vertinimo iš moteriškos perspektyvos, leidžiančių pajusti, kokia gi iš tiesų yra didelė praraja tarp vyro ir moters pasaulių, net jei ir telpančių kasdien po vienu stogu. Pastarųjų dalykų Groff pašykštėjo, susikoncentravo į Matildos keršto planus, kurie romaną galop pavertė į labai vidutinį trilerį.

Tad ir galutinis įspūdis apie „Moiras ir Furijas“ liko dviprasmiškas. Knyga tikrai intriguojanti, daug žadanti, tačiau ir šiek tiek nuvilianti, perskaičius atrodo kiek pervertinta tų visų skambių antraščių ant knygos viršelio. Bet kaip rašė toje pačioje knygoje: „[Tragedija, komedija. Viskas priklauso nuo perspektyvos.]“

Pažymėkite klaidą tekste pele, prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Dakaras 2018