1925 metais išleista knyga „Manhatano stotis“ neabejotinai pakliūna į literatūros klasikos sąrašą. Ji lyginama su Jameso Joyce'o „Ulisu“, iš jos įkvėpimo sėmėsi Jeanas-Paulis Sartre'as (tai ypač akivaizdu jo trilogijoje „Laisvės keliai“), Johnas Dos Passos vadinamas vienu iš svarbiausių Prarastosios kartos rašytojų.
Tad kuo ši knyga tokia ypatinga, kad net ir praėjus beveik šimtmečiui nuo jos pasirodymo ji vadinama vienu iš geriausių romanų, atspindinčių Niujorko gyvenimą? Visų pirma, daugelis pažymi novatorišką rašymo būdą. Šiame romane kuriamos modernistinės literatūros tradicijos – knyga, nors ir turinti nemažai XIX amžiaus anglų literatūrai būdingų bruožų, sukonstruota tarsi kino filmas. Rašytojas eksperimentuoja dėstydamas istorijas laiko požiūriu, naudoja sąmonės srauto technologiją, čia daugybė personažų, veiksmo vietų, gyvenimo linijos susikerta ir išsiskiria. Intertekstualumą autorius išnaudoja ir nuolatos knygoje pateikdamas laikraščių citatas, straipsnių ištraukas, taip kurdamas ryšį tarp fikcijos ir dokumentalumo.
Dar vienas išskirtinis knygos bruožas – jos kinematografiškumas, autorius „Manhatano stotyje“ tarsi kūrė sintezę tarp rašymo ir vizualinio atvaizdavimo. Ir pats Johnas Das Passos prisipažino, kad rašant „Manhatano stotį“ jam didelę įtaką darė režisieriaus Sergejaus Eisensteinio kūryba. Tad skaitydamas šią knygą jautiesi tarsi žiūrėtum filmą apie šį miestą.
Kartais atrodo, kad pagrindinių herojų čia nė nėra, herojus – XX amžiaus pradžios Niujorkas, praryjantis žmones, jų likimus, o herojai tik bando prisitaikyti prie šio augančio didmiesčio gyvenimo. Jiems pavyksta arba ne. Dažniausiai – ne. Čia – atvykėliai iš provincijos, bandantys išgyventi mieste, migrantai, anarchistai, verslininkai, advokatai, valkatos, bohemos atstovai. Veiksmas vyksta prašmatniuose salonuose, kavinėse, parkuose, apšnerkštuose butuose, advokatų kontorose, nakvynės namuose – miesto vaizdas lipdomas tarsi koliažas, apimantis visas gyvenimo sritis, visus sluoksnius.
Knygos nuotaika dažnai yra pesimistiška, melancholiškai liūdna, o daugybės herojų gyvenimo istorijos klostosi nesėkmingai – atrodo, kad prisitaikant prie šio miesto dažnai tenka paaukoti save, eiti į tokius moralinius kompromisus, kurie daugeliui tampa nepakeliami. Tačiau knyga taip pat yra ir labai poetiška (bent man šio romano nuotaika priminė Louiso-Ferdinando Celine knygos „Kelionė į nakties pakraštį“ atmosferą).
Skirtingai nuo daugelio kitų Prarastosios kartos rašytojų kūrinių, šioje knygoje karas nėra taip smarkiai jaučiamas – jis tarsi ir yra kažkur, veikia kai kurių herojų likimus, tačiau nėra svarbiausias veiksnys. Tačiau laikinumo, grėsmės nuojautos yra, kaip ir artėjančio finansinio kracho atmosfera.
Kai kas teigia, kad ši knyga ne apie karą tarp valstybių, o apie kovą tarp klasių, o viena iš pagrindinių „Manhatano stoties“ idėjų – kapitalistinės visuomenės kritika. Iš tiesų, knygoje politinių poteksčių yra, rašytojas tuomet buvo aiškiai kairiųjų pažiūrų, o knygoje susidūrimas tarp turtingųjų klasių ir vargšų, pasibaigiantis neišvengiamu pastarųjų pralaimėjimu, – viena iš pagrindinių temų.
Tačiau visgi nemanyčiau, kad šią knygą visų pirma reikėtų vertinti kaip kapitalistinės visuomenės genezę. Bent man tai – spalvinga, įtraukianti, jaudinanti knyga apie Miestą. Apie nesugebėjimą prisitaikyti jame ir apie laimės paieškas, dažnai tokias trapias. Ne veltui ir knyga baigiasi dialogu:
- Ar pats toli trauki?
- Nežinau... Tolokai.
