Leidykla „Baltos lankos“ lietuvių kalba jau išleido vieną Nyderlanduose dabar gyvenančio emigranto iš Irano Kader Abdolah knygą „Mečetės namai“, o dabar gauname dar vieną kelionę per Irano istoriją – knygą „Mano tėvo užrašų knygelė“, kurią galima suprasti kaip autobiografinę. Šios knygos autorius 1954 metais gimė Irane, studijuodamas Teherane ėmė aktyviai dalyvauti kairiųjų pogrindiniame judėjime, rengusiame revoliuciją, kurios tikslas buvo nuversti šachą. 1988 metais jis išvyko iš Irano ir pasiprašė politinio prieglobsčio Nyderlanduose. „Mano tėvo užrašų knygelėje“ aprašoma ši gyvenimo istorija, didžiulį dėmesį skiriant tėvo portretui ir tėvo-sūnaus santykiams.
Knygoje pasakojamas Nyderlanduose gyvenančio Ismailo bandymas savo atmintyje atgaminti ir suvokti tėvo, o kartu ir savo gyvenimą Irane. Jis paštu gauna sunkiai suprantamą savo kurčio tėvo užrašų knygelę. Tyrinėdamas ją Ismailas keliauja ne tik per savo šeimos, bet ir per paties Irano istoriją. Kurčias tėvas auga mažyčiame kaimelyje, kuriame viskas vyksta pagal nuo seno nusistovėjusias tradicijas. Jis išmoksta taisyti kilimus ir tampa gerbiamas visose apylinkėse. Tačiau vieną dieną jis, nieko nepaaiškinęs savo šeimai, nusprendžia kraustytis į miestą. Iš gerbiamo kilimų siuvėjo tampa eiliniu darbininku. Nors tikrieji šio persikraustymo motyvai kiek vėliau paaiškėja, daug kas, ką daro jo tėvas, yra nepaaiškinama, mįslinga.
Atrodo, kad „Mano tėvo užrašų knygelė“ emociškai ir netgi išraiškos priemonėmis skyla į dvi dalis – vieną, kurioje autorius Iraną rodo savo tėvo akimis, pasakodamas jo gyvenimo istoriją. Antrą – kurioje jau dalinasi savo supratimu apie Iraną ir tai, kaip jis matė šios šalies kultūrą, religiją, politinius procesus.
Ismailo tėvo Iranas – poetiškas, giliai religingas, su keistais papročiais ir senovišku ritmu. Skaitant kaimo, kuriame augo kurčiasis Ismailo tėvas, aprašymą netgi jaučiamas magiškojo realizmo dvelkstelėjimas. Kilimų pynimas, kelionės link šventojo šulinio, dangaus stebėjimas, poetas dėdė, rūkantis opijų ir žiūrintis į kalnus, tykus kaimo gyvenimas, sugebantis net ir tokį išradimą kaip geležinkelis nematomai įjungti į savo pasaulėvaizdį ir pritaikyti praktiškai (juk taip patogu nutiesto geležinkelio bėgiais vesti į kalną mulus).
Viskas keičiasi šeimai persikrausčius į miestą. Magija pamažu nyksta, jaunasis Ismailas suvokia, kad žvaigždes galima stebėti ne tik nuo stogo, bet ir filmuose, maldos tampa nebereikalingos, o jaunuolio pasaulėvaizdį formuoja kairiųjų judėjimas, rengiamos revoliucijos idėjos ir, be abejo, nuolatos auganti įtampa šalyje. Pakankamai universali tema – tradicijų susidūrimas su modernumu, ką žmogus tame praranda ir ką iš to gauna, o taip pat žmogaus vieta istorinių įvykių kontekste.
Kai kuriuos skaitytojus šioje vietoje gali sutrikdyti atvirai deklaruojami K.Abdolah politiniai įsitikinimai – knyga pamažu nuo svajingumo ir poezijos pereina į politiką, partijos veiklą ir revoliucines kovas. Tačiau savaime suprantama, kad autorius, norėjęs Irano paveikslą perteikti savo paties asmeniška istorija, niekaip kitaip ir negalėjo pasielgti – šalį jis matė būtent taip, su būtent tokiomis idėjomis, autobiografinė knyga be to nebūtų išbaigta. Neutralumo čia veikiausiai ir negalima tikėtis, juo labiau tokios komplikuotos istorijos šalyje kaip Iranas.
Bet kuriuo atveju, ši knyga – poetiška Irano istorijos pamoka. Kartu akivaizdžiai parodanti, kad svarbiausi yra žmonių tarpusavio ryšiai, jų jautrumas vienas kitam, o be Teherano, politikos mėsmalės, revoliucijų ir modernumo yra ir tų mistika apgaubtų mažų kaimelių su kalnais, į kuriuos negalima nustoti žiūrėti.
