Leidykla „Kitos Knygos“ išleido naują Venedikto Jerofejevo knygos „Maskva-Petuškai“ vertimą, kuris pirmą kartą lietuvių kalba verčiamas iš rankraščio originalo, pasirodžiusio 1973 metais (Lietuvoje ši knyga jau buvo leista 1992 metais, tačiau tuomet leidimas buvo nepilnas, iš cenzūruotos knygos versijos).
Rusijos pogrindinės literatūros legendos Venedikto Jerofejevo „Maskva-Petuškai“ knygos istorija – neeilinė. 1969 metais parašęs šią knygą autorius nesitikėjo jokios sėkmės – kūrinį jis skyrė keliems savo bičiuliams, todėl buvo nustebęs, kuomet kitais metais ji ėmė plisti „samizdato“ būdu. 1973 metais ji buvo publikuota Jeruzalėje emigrantų žurnale, dar po kelerių metų ji išleista anglų, lenkų, prancūzų kalbomis. Sovietų Sąjungoje ji buvo išspausdinta 1988 metais žurnale (stebėtina) apie blaivybę, 1989 m. ji pagaliau čia buvo išleista ir atskira knyga. Visas šis sunkokas knygos kelias su įvairiais cenzūriniais apkarpymais pavertė ją tikru reiškiniu Rusijos pogrindinėje kultūroje. Tiesa, turint omenyje, kokiais tiražais ši knyga buvo leidžiama Sovietų Sąjungos griūties metais (taip pat ir Lietuvoje), akivaizdu, jog jos reikšmė jau senokai išaugo iš tų pogrindinių rėmų.
Šios knygos istorija – herojaus Veničkos kelionė iš Maskvos į Petuškus, kur jo laukia moteris bei trejų metų sūnus. Atsibudęs pagiringas kažkokioje nepažįstamoje Maskvos laiptinėje jis patraukia į Kursko stotį, iš kur ir vyks namo. Tačiau ne viskas taip paprasta. Nėra paprasta ne tik atsiminti, kas vakar buvo, kas buvo gerta („Žinoma, jūs paklausite, o paskiau, Venička, o paskiau, ką tu gėrei? Kad ir pats dorai nežinau, ką gi aš gėriau? Pamenu – šitai prisimenu aiškiai – Čechovo gatvėje išgėriau dvi stiklines medžiotojų. Bet juk negalėjau perkirsti Sadocvajės žiedo nieko neišgėręs? Negalėjau. Vadinasi, gėriau dar kažką“), ne ką lengviau išlaukti ryto, kol atsidarys parduotuvės, iš kur paspraudus po pažastimi išsvajotuosius kelionės palydovus – buteliukus su svaigiaisiais skysčiais – ir prasideda kelionė į Petuškus.
Knyga, kurioje iš pradžių daug puikaus humoro, grotesko, sentimentalių nuklydimų, kuo toliau, tuo labiau krypsta į psichodelines lankas, sulig kiekvienu Veničkos nauju gurkštelėjimu atsiranda vis daugiau mistikos, pasąmoninių klajonių ties baltosios karštinės riba. Tiesa, klausimas, ar autorius su tuo nenueina penelyg toli, nes knygos pabaigoje jau net sunku suvokti, kokie vaizdiniai ką simbolizuoja. Na, ne veltui „Maskva-Petuškai“ neretai vadinama vienu pirmųjų rusiško postmodernizmo kūriniu.
Viskas pasaulyje turi vykti lėtai ir neteisingai, kad negalėtų žmogus pasikelti į puikybę, kad būtų jis liūdnas ir sutrikęsVeničkos kelionėje traukiniu, regis, pralekia visas jo gyvenimas – herojus su neišvengiamais truktelėjimais iš vieno ar kito butelio leidžiasi į apmąstymus, atsiminimus, filosofuoja tiek su savimi, tiek su išnyrančiais ir vėl dingstančiais pakeleiviais. Diskusijos – nuo literatūros, filosofijos iki religijos, tačiau daugiausia visgi tai – mėginimas suprasti save pasaulyje, kuriame Venička atrodo pasimetęs, išsigandęs ir nerandantis savo vietos. Atrodytų, visas pasaulis tam ir yra sukurtas, kad prispaustų nieko blogo nenorintį, tiesiog siekiantį kažkokiu būdu dieną išgyventi žmogų prie žemės. („Viskas pasaulyje turi vykti lėtai ir neteisingai, kad negalėtų žmogus pasikelti į puikybę, kad būtų jis liūdnas ir sutrikęs“). Būtent toks liūdnas ir sutrikęs, žinantis, kad nieko kito kaip tik nemalonės ir negali laukti, atrodo Venička. Iš esmės šis Venička – tai tas sovietinis rusų inteligentas, kurio gyvenime tragedija ir komedija žengia viena šalia kitos.
Yra nemažai žmonių, sakančių, kad Venička – bene geriausiai tą sunkiai suvokiamą „rusišką sielą“ sovietiniais laikais atskleidęs personažas, ir galėčiau su tuo sutikti. Melancholija, liūdesys ir bandymas suprasti – kas gi tu, žmogau, esi ir ką gi gali padaryti. Kuo daugiau bandai į tai įsigilinti, tuo didesnis nerimas ir liūdesys ima. Ir, žinoma, dar labiau traukia Veničką į tamborą išgerti.
Tiesa, ne ką mažiau yra ir vertinančių šią knygą kaip savotišką laisvės manifestą, bandymą parodyti, kaip negailestingai mala sistema žmogų savo girnapusėse, o sovietinė santvarka – vienas ištisas didelis absurdas (Veničkos brigadininko „karjeros“ aprašymas – tobulas bendro sovietinio iškvailėjimo paveikslas).
Tačiau visgi bent jau man ši knyga visų pirma yra būtent pasakojimas apie vienišą, paklydusį žmogų, suvokiantį, kad gerai nebuvo ir vargu ar kažkada bus. Ir tie Petuškai, į kuriuos važiuoja Venička, atrodo tarsi išsvajotas rojus, toks tolimas nuo viso to dugno, kuriame skendi jis ir traukinio pakeleiviai, kad yra bemaž nerealus, tik susikurta fantazija. Todėl ir nenuostabu, kad viltims nuvykti ir prisiglausti prie savo mylimosios bei pamatyti sūnų, kuris jau puikiai moka tartį raidę J, nelemta išsipildyti – vietoje to tik skausmas, kokio Venička nežinojo esant pasaulyje.
Sunku pasakyti, ar galėjo tokia knyga gimti kitoje santvarkoje, ne tik Sovietų Sąjungoje. Regis, autorius kalba apie dalykus, kurie spaudžia sielą net ir dabar, santvarkai visiškai pasikeitus. Tačiau „Maskva-Petuškai“ yra alkoholinis himnas būtent tam sovietiniam nevilties su savais džiaugsmais laikmečiui. Labai taiklus, nuoširdus ir tikras.
