„Mirusių tėvų klubo“ autorius akivaizdžiai duoda suprasti, kad tai yra savotiškas naujas „Hamleto“ traktavimas ir netgi keliose vietose romane paminimas šis kūrinys - susipažinusieji su Williamo Shakespearo kūryba čia nesunkiai suras paslėptų panašumų, siužetinių aliuzijų.
Tačiau teigti, kad tai tiesiog yra moderniai perrašyta tragedija, būtų klaidinga. M.Haigas sukūrė originalų kūrinį tiek formos, tiek turinio prasme. Tiesa, vietomis „Mirusių tėvų klubas“ kiek primena Marko Haddano romaną „Tas keistas nutikimas šuniui naktį“, tačiau M.Haigas daugiau stilistiškai eksperimentuoja, o jo pagrindinės temos visgi kitokios.
Ši knyga parašyta kaip 11-ečio Filipo pasakojimas apie jo šeimą sukrėtusią tragediją. Avarijoje žūsta Filipo tėvas, ir netrukus vaikui pasirodo jo šmėkla. Ši pasakoja, kad avarija nebuvo nelaimingas atsitikimas – iš tiesų dėdė Alanas, norėdamas užvaldyti šeimai priklausantį barą ir suvilioti Filipo motiną, įvykdė žmogžudystę. Tėvas aiškina Alanui, kad šis turi įvykdyti kerštą – nužudyti dėdę Alaną, nes tik tokiu būdu išlaisvins savo tėtį nuo Siaubų. Filipas stoja kryžkelėje – įvykdyti pareigą tėvui ir ryžtis žmogžudystei ar klausyti proto balso ir mėginti pradėti gyventi iš naujo, susitaikant su netektimi.
Stipriausia šio romano savybė – autoriaus sugebėjimas perteikti suaugusiųjų pasaulį, jo problemas, tarpusavio santykius pasimetusio vaiko akimis. Tai, kas suaugusiems atrodo savaime suprantama, nesunkiai išsprendžiama, 11-ečiui gali atrodyti tamsia siena, į kurią atsitrenkus nėra išeities. Filipas skriaudžiamas klasėje, kur bando prisitaikyti prie atstumtojo rolės, jis ima bendrauti su metais vyresne mergaite, kuriai savo jausmų dar pats nesugeba įvardinti, o tikra psichologine bedugne tampa dėdės Alano ir jo mamos besimezgantys ryšiai, kuriuos išaštrina Filipo pastebėta jų sekso scena. Ar dėdė iš tiesų, kaip sako mama, nori jiems tik gero ir nuoširdžiai rūpinasi, ar tėvo šmėkla teisi – Alanas yra žudikas, dabar rezgantis naujus planus? Filipas blaškosi ir sprendžia dilemą taip, kaip supranta ją pats.
Įdomu tai, kad ir pats skaitytojas lieka nežinioje iki pačios knygos pabaigos (kuri, vėlgi, yra atvira interpretacijoms, galima ją traktuoti įvairiais būdais) – kas yra sutrikusio 11-ečio vaizduotės dariniai, o kas tikra?
M.Haigas šia istorija rodo suaugusiųjų ir vaikų pasaulių susidūrimą, kuriame tarpusavio supratimo dažnai net nebandoma ieškoti. Filipo močiutė, baranti mamą dėl to, kad ši taip greitai į namus parsivedė Alaną, ir klausianti, ką ji daro savo sūnui, regis, vienintelė iš suaugusiųjų iš tiesų sugeba pamatyti, kokį jis skausmą dabar kenčia. Kur prasideda ir baigiasi atsakomybė, kiek gali aukoti savęs dėl kitų ir ar tai būtina? Šie klausimai – tarp daugybės, kuriuos galima užduoti sau skaitant šią knygą. Ji taip pat suaugusiuosius privers susimąstyti, kad vaikai iš tiesų yra pastabesni, jautresni, nei gali atrodyti, ir tam tikri įvykiai, epizodai gali sukelti didesnę sumaištį, nei galima įsivaizduoti.
Nors M.Haigas naudoja ir eksperimentinius stilistinius metodus, knyga skaitoma labai lengvai ir greitai, į ją nesunku įsijausti. Tiesa, persiritus į antrąją romano pusę ėmė atrodyti, kad autorius kiek įstrigo, vaiko blaškymasis tarp pareigos tėvo šmėklai ir realaus pasaulio ima kartotis ir tampa nesunkiai nuspėjamas, tačiau visgi pabaigoje autorius sugeba pasiekti stiprią kulminaciją.
Jeigu jums patiko „Tas keistas nutikimas šuniui naktį“, greičiausiai neprašausite skyrę vakarą ir šiai knygai, kurią lietuvių kalba išleido leidykla „Metodika“.
