Knygos apibūdinimas „psichologinis romanas“ dažniausiai nereiškia nieko. Nes į šios kategorijos rėmus galima būtų įsprausti daugybę itin skirtingo žanro knygų. Tačiau bent jau šios knygos atveju būtent tik šis terminas pirmiausia ir ateina į galvą.
Visų pirma dėl to, kad knygos autorė – profesionali psichologė, dirbanti šį darbą jau 17 metų, ir jos profesiniai įgūdžiai bei patirtys kuo aiškiausiai šioje knygoje matomi. Skaitant „Neįvykusi terapija“ dažnai susidaro įspūdis, kad kai kurios istorijos yra netgi autorės išgirstos iš jos pacientų, – tiek jos realistiškos ir išgyventos atrodo (klausimas tik, kaip jaučiasi tokiu atveju patys žmonės, savo gyvenimų istorijas radę aprašytas knygoje). Šios knygos pagrindas ir yra įvairių žmonių psichologinių ryšių lygmenų atskleidimas, kuriant labai skirtingus personažus; rodomi įvairūs galimi žmonių santykiai, ką iš to jie gauna ir ką praranda.
Šios knygos herojės Jutos gyvenimas lemiamas ne tik vidinių, bet ir reikšmingų išorinių istorinių lūžių – išaugusi Sovietų Sąjungoje, vėliau ji studijuoja šaliai atgaunant nepriklausomybę, karjerą daro laukinio kapitalizmo sąlygomis.
40-etė, viską pasiekusi ir kartu nieko neturinti
Knyga prasideda Jutos kelionės į kalnus epizodu – jai 40 metų, jos sūnus išvažiuoja mokytis į užsienį, ji turi pinigų ir gerą darbą, tačiau kai ko čia trūksta. Taip, ji jaučiasi esanti visiškai niekam nereikalinga, neįsipareigojusi jokiam vyrui. Ši kelionė į kalnus Jutai taps savotiška savianalize, psichoterapijos seansu. Prisimindama savo gyvenimą ji bando suvokti, kas susiklostė ne taip, kodėl ji atsidūrė ties ta vidinės tuštumos praraja.
Jau aprašydama Jutos vaikystę autorė stengiasi parodyti veiksnius, kurie labiausiai ir lėmė jos tolimesnį gyvenimą – šaltį namuose, valdingą tėvą, supratimo trūkumą. Visa tai nulemia Jutos charakterio formavimąsi ir santykių su kitais žmonėmis raidą vėlesniame gyvenime – ji nesugeba į žmones pažvelgti tokius, kokie jie yra, o vis ieško, kaip šie galėtų papildyti jos asmenybę, kaip sugebėtų suteikti trūkstamas dalis. Taip ir nesugebėjusi susitaikyti su šeima Juta išsivaduoja iš ją slopinusių gniaužtų ir neria į santykius su vyrais, kurie turėtų jai padėti rasti ramybę ir laimę. Tačiau gaunasi visiškai priešingai. Algimantas Lyva, rašydamas apie šią knygą, lygino ją su Jurgos Ivanauskaitės kūryba. Iš dalies panašumų galima būtų įžvelgti, pagrindinė herojė Juta, kaip ir daugelio J.Ivanauskaitės knygų herojė, ieško savęs įvairiausiose srityse, įvairiausiuose santykiuose.
Psichologai teigia, kad kiti žmonės – tarsi mūsų pačių veidrodis. Ši idėja, taikoma grupinės psichoterapijos seansuose, įgyvendinama ir knygoje. Skirtingi vyrai įvairiuose Jutos gyvenimo laikotarpiuose yra tarsi jos pačios poreikių, vidinės būsenos atspindys. Vyrų jos gyvenime buvo visokių – nuo aistringo keliautojo, iki asketiško modernumo nepripažįstančio vyro, išgerti mėgstančio bohemos atstovo, vadovaujančio knygų leidyklai ar verslininko, kuris savo laiką paskirsto jai ir savo žmonai.
Juta laimės neranda nei su vienu iš jų. Ji mėgina suprasti, – kodėl? Vienu atveju ji buvo užgniaužta valdingo vyro, kitu atveju kaltino ne itin pavykusius seksualinius santykius, trečiu atveju meilė tiesiog ėmė ir išblėso... Tačiau moteris supranta, kad visa tai galbūt nėra pagrindinės priežastys, galbūt tikroji esmė yra jos pačios pernelyg perfekcionistinis siekis susikurti idealius santykius, kurti reikalavimus, kurie iš anksto pasmerkti tapti neišsipildžiusiais?
Surasti save
Turbūt nieko nenustebins pagrindinė idėja, kad siekiant sukurti santykius su kitais visų pirma reikia rasti raktą į save ir susitaikyti su savimi. Tokios idėjos link šioje knygoje keliauja ir Juta, kuri iš kelionės į kalnus grįš visiškai pasikeitusi.
Tiesa, ši atomazga bent jau man pasirodė kiek nenatūraliai pagreitinta, tarsi žmogaus susivokimas galėtų vykti taip sparčiai. Sudėtingas asmenybės formavimasis ir netikėtas praskaidrėjimas, nusimetant ilgai slėgusią naštą? Na, galbūt būtent taip ir būna pagal psichoterapijos taisykles.
Perskaičius šią knygą iš tiesų jautiesi, tarsi išanalizavęs žmogaus psichoterapijos seansų istoriją. Nesuklyskite, knyga dėl to tikrai nėra nuobodi – atvirkščiai, Jutos gyvenimo istorija įtraukia ir nepaleidžia, norint sužinoti, kaip jai seksis gyventi toliau, o herojai yra itin realistiški, tad mėgstantiems ypatingai į žmogaus psichologiją panardinančias knygas „Neįvykusi terapija“ yra puikus skaitinys.
