Dabar populiaru
Publikuota: 2020 sausio 11d. 18:45

Knygos recenzija. Nerimastingos Samantos Schweblin pasakos

Knygos viršelis 15min recenzija
Jurgos Mandrijauskaitės nuotr. / Knygos viršelis

Samantos Schweblin apsakymų knygą „Pilna burna paukščių“ skaičiau lėtai, po vieną, du apsakymus vienam kartui, nes jie lyg lynčiški sapnai ar nerimą kurstančios makabriškos pasakos be gailesčio ir „happyendų“ kiekvienu kūriniu pildo tavo sielą gyvais košmarais – tam, kad pagaliau pabustum iš šio pasaulio siaubo.

Kiekvienas, kuris praėjusiais metais skaitė ir žavėjosi į lietuvių kalbą išverstu argentiniečių rašytojos romanu „Prieraišumo laisvė“ (angl. „Fever Dream“) nenusivils ir anksčiau autorės parašytais apsakymais, kuriuose yra daug tų pačių keistų, nerimą keliančių poteksčių, simbolių, atvirų pabaigų ir skaitytojams patiems paliktų atsakyti klausimų. Rinkinys sudarytas iš dvidešimties apsakymų, kuriuos sieja panašios temos apie gyvūnus, nerimas dėl tėvystės, santykių su artimaisiais. Po kiekvieno iš jų, norėjosi daryti pertrauką, lyg po keisto sapno, apmąstant kokie simboliai slypi jame, ką autorė norėjo juo pasakyti, kokį jausmą palieka kiekvienas kūrinys.

Beveik visi kūriniai užuominomis kalba apie grėsmingą šeimos santykių gamą ir dinamiką.

Paauglės, valgančios tik gyvus paukščius, absurdiškumas (ji atsisako valgyti kitką) pabrėžia tėvų baimę ir sumišimą, kad su vaiku yra kažkas negerai, kad jis neatitinka visuomenėje priimto „normalumo“. Ši tema kartojasi visame rinkinyje, pridedant nuoskaudas ir provokacijas, kuriuose aptariami abortai („Konservai“), nevaisingumas („Ant stepės“), seksizmas („Įskaudintos žmonos“), psichinė sveikata („Mano brolis Walteris“) ir neištikimybė („Kalėdų senelis miega mūsų namuose“). Apsakymas „Tikrieji dydžiai“ pasakoja apie žmogų, vaikystėje patyrusį fizinį smurtą ar prievartą, kuris dabar dėliodamas žaislus parduotuvėje tarsi dalyvauja psichoterapijos seanse, rekonstruodamas vaikystėje patirtas traumas ir taip bandydamas susigrąžinti savo prarastą vaikystę.

Viena žiauresnių rinkinio istorijų „Užmušti šunį” - susijusi su gyvūnais. Protagonistą šešėlinė figūra, žinoma kaip „Kurmis“, veža į aikštę Buenos Airėse, kur liepiama nužudyti šunį. Pasakojimo pavadinimas yra įdarbinimo proceso dalis: Kurmis nori išsiaiškinti, ar pagrindinis veikėjas geba šaltakraujiškai žudyti. Ši istorija daugeliu atžvilgių išsiskiria iš kitų kolekcijos rinkinių. Tai viena iš nedaugelio istorijų, vykstančių Buenos Airėse, konkrečiai nurodytose gatvėse, ir tai vienintelė istorija, turinti aiškų ryšį su gyvenimu paskutinės Argentinos karinės diktatūros metu 1976–1983 m., kai apie 30 000 žmonių dingo ir buvo kankinami slaptose įkalinimo įstaigose.

Mano mėgstamiausiu rinkinio apsakymu tapo „Sunkus Benavideso lagaminas“ – dėl satyros, siaubo ir beprotystės viename. Ponas Benavidesas, nužudęs savo žmoną, su kuria pragyveno kartu 29 metus, nusprendžia jos lavoną įsprausti į lagaminą. Benavidesas nesigaili dėl savo veiksmų ir mano, kad žmona viso to nusipelnė, bet jis vis tiek jaučia pareigą vidurnaktį apsilankyti pas daktarą ir prisipažinti dėl nusikaltimo. Užuot paskambinęs policininkams, gydytojas nusprendžia smurtinį Benavideso aktą paversti šiuolaikinio meno instaliacija „Žiaurumas“ ir netgi surengia šio kūrinio „pristatymą-atidarymą“. „Sunkiojo Benavideso lagamino“ genialumas atsiskleidžia, kai supranti, jog Benavidesas, baisus, apgailėtinas vyras, nužudęs savo žmoną, tampa istorijos moralės centru - vieninteliu asmeniu, kuris nuoširdžiai susidomi daktaro surengtu makabrišku teatru, kurio centre - sunkus lagaminas su jame pūvančiu lavonu.

Iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti, kad šie dvidešimt skirtingos apimties apsakymų yra niekaip nesusiję vieni su kitais, tačiau ilgainiui imi pastebėti struktūrinius ir estetinius kūrinių panašumus, juos jungiantį nerimo pojūtį, atviras pabaigas, per visas istorijas pasikartojančią įkalinimo temą, nesvarbu ar tam tikrose situacijose, ar visuomenės sistemose. Visa tai primena Kafkos ar Camus bejėgiškumą, Becketto absurdiškumą, Cortazaro fantasmagoriškumą.

Vis dėl to smalsu suprasti, kodėl Schweblin pasirinko būtent šias temas, kas įtakojo būtent tokį stilių. Be to, kad gimė ir augo nerimastingame laikmetyje Argentinoje, autobiografinių gyvenimo pėdsakų sunku aptikti jos darbuose. Interviu metu Schweblin per daug nesigilina į savo šeimos istoriją, tačiau yra keletas keistų istorijų iš jos vaikystės, kurios skamba lyg vienas iš jos apsakymų.

Viena iš jų - maždaug dvylikos metų Schweblin nepritapo tarp bendraamžių. Ji sakėsi, kad pasijuto nesuprasta, jautė didelį atstumą tarp tariamų žodžių ir to, kaip iš tikrųjų matė pasaulį, kad to pasekoje nusprendė nebekalbėti. Šio sprendimo laikėsi daugiau nei metus, kol jos mokytojai pateikė jos tėvams ultimatumą: arba Samanta vėl pradės kalbėti, arba jai reikės psichoanalitiko pagalbos. Metus laiko nekalbantis paauglys lyg ir nieko baisaus nedaro, tačiau akivaizdu, kad aplinkiniams, ypač suaugusiems, ši neįprasta situaciją kelią įtampą ir nerimą. Ši jos gyvenimiška istorija nors ir skamba beprotiškai, tačiau kartu tai yra traumų, kurios paliečiamos Schweblin kūriniuose - savotiškas atspindys, perteikiamas atmosferos ir nuotaikos pagrindu, o ne per siužetą.

„Pilna burna paukščių“ Argentinoje buvo išleista 2010 m., o „Prieraišumo laisvė“ pasirodė tik po ketverių metų. Tam tikra prasme, šiame rinkinyje galime stebėti, kaip autorė mokosi savo amato, atranda savo temas. Rinkinyje tikrai ne visos istorijos tolygios, vienodai stiprios - kai kurios yra sunkiai perprantamos, kai kurios per daug absurdiškos, o kai kurios jaučiasi kaip tono ir stiliaus eksperimentai, o ne kaip savarankiški kūriniai. Tačiau net silpniausias šio rinkinio kūrinys turi nuotaiką, atmosferą, sukeliančią tam tikras emocijas. Kaip Schweblin taikliai apibūdiną savo stilių viename interviu: „Jausmas užfiksuotas istorijoje, o likusią dalį išsiaiškinti, ištirti atiduodu į skaitytojo rankas“.

„Pilna burna paukščių“ – labai vaizdinga ir susimąstymą kurstanti knyga, kuri parodo ne tik nepaprastą Schweblin gebėjimą kurti atmosferą, filosofinį kontekstą, įsigilinti į paslaptingąsias žmogaus psichikos gelmes, įsėlinti į skaitytojo sąmonę, bet ir tuo pačiu aptarti sudėtingas temas siurrealistinių, keistų ir groteskiškų pasakų, išaustų iš tamsos, baimių ir nerimo siūlų, pavidale.

Vienos geriausių argentiniečių rašytojos apsakymų rinkinį „Pilna burna paukščių“ iš ispanų kalbos išvertė Augustė Čebelytė-Matulevičienė, išleido leidykla „Sofoklis“.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Ypatingos

01:28
15:57

Esports namai

URBAN˙/

Metas ruošti automobilį

Sveikata