Dabar populiaru
Sužinokite daugiau
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Knygos recenzija: nerimo ir laukimo kupinas romanas „Prieš audrą“

Romanas „Prieš audrą“
Knygos viršelis / Romanas „Prieš audrą“
Šaltinis: 15min
0
A A

Amerikiečių rašytoja Diane Chamberlein teigia, kad jai visada sunkiausia apibūdinti ir charakterizuoti savo kūrinius priskiriant juos vienam ar kitam literatūriniam žanrui. Ne išimtis ir romanas „Prieš audrą“.

Jame skaitytojas nesunkiai ras taip vadinamo saspenso (bauginančios nuotaikos, nerimo, laukimo) elementų, tačiau iš esmės tai yra šeimyninė psichologinė drama, kurios herojai myli, neapkenčia, klysta, apgaudinėja vieni kitus ir, kas svarbiausia, kiekvienas jų turi savo PASLAPTĮ, arba kaip sako amerikiečiai – „savo skeletą spintoje“. Ir patikėkite, jų tikrai yra daug.

Romane veiksmas plėtojamas dviem pagrindinėm kryptim: t. y. pasakojami dabar vykstantys įvykiai ir įvykiai, nutikę prieš gerą dvidešimtmetį. Romano veiksmo vieta – vaizdinga, audrų ir vėtrų talžoma Topsulo sala prie Šiaurės Karolinos, kurioje gyvena statistinė amerikiečių Lokvudų šeimynėlė: ugniagesys Markusas, jo brolis, geraširdis, empatiškasis (sugebantis įsijausti ir išgyvenantis kitų žmonių jausmus bei dvasinę būseną) nekilnojamojo turto agentas Džeimis su žmona, medicinos seserimi Lorele, septyniolikmetė dukra Megė ir svarbiausias šios istorijos veikėjas, vaisiaus alkoholiniu sindromu (VAS) sergantis penkiolikmetis Endis.

Dar vienas svarbus šio romano bruožas – ryškios siužetinės bei struktūrinės sąsajos su gerai lietuvių skaitytojams žinomos amerikiečių rašytojos Jodi Picoult kūryba. Kalbu apie du jos romanus – „Namų taisyklės“ ir „Kitas gyvenimas“. Kaip ir Jodi Picoult romanuose, taip ir čia medžiaga išdėstyta skyriais, skirtais vienam ar kitam knygos veikėjui: „Lorelė“, „Endis“, „Megė“ ir t. t. Kaip ir „Namų taisyklėse“, taip ir šiame romane, veiksmas rutuliojasi apie neįgalų paauglį. Jodi Picoult herojus Aspergerio sindromu sergantis Džeikobas, šiame – vaisiaus alkoholinį sindromą turintis penkiolikmetis Endis.

Tiek vienam, tiek ir kitam šeimynykščiai yra surašę taip vadinamas namų taisykles, kurių privalu laikytis. Jei Džeikobas turi maištingą brolį Teo, tai Endis – ne mažiau maištingą seserį Megę. Jei Džeikobas kaltinamas savo socialinės pedagogės nužudymu, tai Endis – bažnyčios padegimu. Jokiu būdu nenoriu menkinti rašytojos nuopelnų: apkaltinti ją plagiatu ar svetimų idėjų pasisavinimu, nes šis romanas sukurtas 2008 m., o „Namų taisyklės“ tik po dvejų metų – 2010 m., tačiau teiginys kad „Diane Chamberlain – dar viena Jodi Picoult“ (nesinorėtų rašyti – antroji), šiame romane skamba itin tikroviškai ir įtikinamai.

Kaip dar vieno Jodi Picoult romano „Kitas gyvenimas“ herojė Peidžė, taip ir šio, Lorelė, išgyvena depresiją po gimdymo ir savo liūdesį kartu su vyro broliu Markusu skandina alkoholio taurėje. Rezultatas – keistas sūnus Endis. Jis pirmiau padaro nei pagalvoja, čiauška kaip dvylikmetis, visus paliepimus supranta paraidžiui (istorija oro uoste su žiebtuvėliu), jis veikiau vaikas, nei paauglys. Tarsi atgailaudama už praeities klaidas Lorelė sūnų apgaubia begaline šiluma ir meile visiškai užmiršdama, kad turi dar vieną vaiką – išgyvenančią slaptą aistrą, visų pamirštą ir vienišą Megę, gyvenančią tik mirusio tėvo prisiminimais.

Čia nėra ryškios detektyvinės linijos, kaip romane „Dingusi duktė“. Vienintelis rimtas įvykis su iš to išplaukiančiomis skaudžiomis pasekmėmis – paslaptingas gaisras. Tai tarsi savotiškas atskaitos taškas, tarsi Rubikonas, kurį peržengus gyvenimas tampa visiškai kitoks nei buvo anksčiau. Ir kai bažnyčią, kurioje vyko nelemtas paauglių vakarėlis, apgaubia gaisro dūmai, Lorelė pirmą kartą suabejoja, ar ji gerai pažįsta savo sūnų, kuris iš didvyrio per kelias dienas tampa įtariamuoju, kaltinamu trijų žmonių žūtimi. Tačiau ne viskas taip paprasta, kaip atrodo…

Rašytoja savo kūrinyje kelia daugybę opių ir aktualių klausimų. Ar mes visus savo artimuosius apgaubiam vienoda meile? Ar neskaudinam artimųjų ignoruodami jų problemas, o savąsias iškeldami į pirmą planą? Gal kartais per didelis rūpestis ir globa daro meškos paslaugą pačiam globotiniui? Ar tiesa, kad ir kokia skaudi ji būtų, nėra geriausia išeitis klaidžiojant painiais melo labirintais? Romanas yra puikus, nuoširdus, pabaigoje gal truputį naivokas (bažnyčios padegimo priežastys), tačiau parašytas patrauklia, lengvai suprantama ir skaitoma forma, tad nesunkiai ras savo skaitytoją painiame naujų knygų labirinte.

Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą