Esu tikras, kad jeigu ne Nobelio premija, šios rašytojos knygos taip ir būtų paliktos pas mus be jokio dėmesio, nors A.Munro sutartinai vadinama viena įdomiausių rašytojų, su kurios kūryba susipažinti yra būtina. Juk išleisti verstinius apsakymus daugeliui leidyklų atrodo savižudybė – kiek prisiminsime per pastaruosius kelis metus publikuotų apsakymų rinkinių?
Tad dėl A.Munro knygos dvigubai džiugu, juo labiau, kad išleista ji sąlygiškai operatyviai, o vertėjos D.Žalytės darbas verčiant šią knygą – puikus.
Apie šios autorės kūrybą dažnai sakoma, kad ji labai įžvalgiai pasakoja apie paprastų žmonių paprastus gyvenimus, kuriuose iš tiesų nutinka ypatingi įvykiai, kad ji yra autorė, kuri kaip niekas kitas sugeba pasakyti tiek daug tokioje mažoje apimtyje.
Kartais tai, kas nutinka herojams, yra tik labai subtiliais gnybtelėjimais pajaučiama
Tai tiesa, autorės pasakojimas yra tykus, intymus, ji dėlioja žmonių kasdienybių vaizdus, veda ramiai skaitytoją tol, kol kažkas svarbaus šioje lygioje tėkmėje įvyksta. Ar įvyksta? Kartais tai, kas nutinka herojams, yra vos vos, tik labai subtiliais gnybtelėjimais pajaučiama. Tačiau kažkas pasikeitė ir jau niekada nebebus taip kaip anksčiau (tarkime, apsakymo „Uostas“ finalas). Tai gali būti susitikimas, iš praeities išnirusi mintis, netikėta pažintis ar aplinkybės, priverčiančios išnirti iš susigyvento kiauto. Kai kurių savo gyvenimo akimirkų, nutikimų mes nesureikšminame, galbūt tuo metu net nesuprantame, kas įvyko, tačiau iš tiesų būtent tada atsiranda plyšys, properša į tai, kas glūdi giliau. Ir dažniausiai autorės apsakymuose šios kulminacijos nutinka staiga, netikėtai, nepasiruošus – taip, kad turi grįžti apsakymu atgal, bandydamas dar kartą užčiuopti giją, tad skaitytojas turi būti įdėmus detalėms. A.Munro yra meistrė užfiksuoti šiuos subtilius pajautimus, gelmes. Ji puikiai žino seną tiesą – esmė slypi detalėse. Ir kartu parodo, kad ne visiška tiesa, jog ji pasakoja apie „paprastus“ žmones – tie paprasti, regis, niekuo neišsiskiriantys žmonės iš tiesų dažnai turi sudėtingas praeities istorijas, neįgyvendintas svajones ir galintys smarkiai nustebinti.
Tai knyga apie gyvenimą kartu, svajojant apie kitą žmogų, apie neišsipildžiusias meiles, apie meiles, kurios visuomet šalia net ir prabėgus daugybei metų („Iš tikrųjų meilė nesikeičia“), apie drąsą pabėgti ir maištą, apie tėvų konfliktuose įkalintus vaikus, apie susvetimėjimą, neištikimybę, traumas, iš kurių niekada neišsivaduosi, apie svajones ir vienatvę. Šios istorijos dažniausiai liūdnos, melancholiškos, graudžios, tačiau bendrą knygos jauseną gana tiksliai apibūdina jau pats pavadinimas „Brangus gyvenime“ – gyvenimas, nors ir prisodrintas netekčių ir praradimų, nors ir trapus ir išvagotas žaizdų, yra brangus, unikalus ir toks įdomus.
Žinoma, kiekvienas suras labiausiai jo sielą paliečiančias šio rinkinio istorijas, na, o man labiausiai įstrigo „Amundsenas“, kurį autorė apibūdino kaip sudėtingiausią šio rinkinio apsakymą, „Traukinys“, „Kai jis pasieks Japoniją“.
Atskiro įvertinimo turėtų sulaukti antroje dalyje esantys keturi finaliniai apsakymai, kurie tarpusavyje siejasi, jų nuotaika autobiografinė, o pati autorė apie juos sakė, kad „manau, pirmą ir paskutinį kartą taip atvirai pasakoju apie savo gyvenimą“. Kaip viename interviu sakė autorė, tai yra jos šeimos istorija – tiek, kiek ji jaučia galinti papasakoti. Šie autobiografiniai motyvai atrodo tarsi įžanga, palieka neužbaigtumo jausmą, yra tarsi pažadas to, kad bus tęsinys, tačiau kartu išlieka jausmas, kad autorė daugiau į savo asmenines istorijas ir nebesileis (tai ji ir pati patvirtino, nors ne visuomet pažadai, kaip žinome, būna ištęsimi), tai yra viskas, ką ji norėjo iškelti į viešumą ir kaip ji norėjo priartinti savo asmeninį gyvenimą prie kūrybinio.
„Sakome apie kai kuriuos dalykus, kad jie nedovanotini ar kad mes niekada sau neatleisime. Bet juk atleidžiame – nuolat atleidžiame“.
