Pati knygos idėja yra intriguojanti – siekis atskleisti poveikio galią. Pirmiausia tai daroma per tapatybės dvipusiškumo temą. Kaip viena ar kita pusė gali paveikti aplinką. Jaunas poetas, vardu Albertas Ruisas-Taglė, vieną dieną tampa pilotu Karlosu Vyderiu. Žmogumi, kuris Čilės danguje lėktuvo dūmais rašo mįslingas eilutes. Žinoma, vienos įsimintiniausių (cituojamos ir knygos viršelyje) yra apie mirtį: „Mirtis – tai draugystė. Mirtis – tai Čilė. Mirtis – atsakomybė. Mirtis – tai meilė. Mirtis – tai augimas. Mirtis – tai bendrumas. Mirtis – tai švara. Mirtis – mano širdis. Mirtis – tai prisikėlimas“. Šis personažo transformacijos taškas yra pagrindinė knygos intriga ir svarbiausias knygos lūžis.
Jaunasis poetas tampa kitu asmeniu tuomet, kai nužudo seseris Garmendijas, prieš tai pasimėgavęs jų eilėmis. „...skaito savo eilėraščius, savo nuostabius eilėraščius prieš patenkintą ir atlaidų Ruiso-Taglės žvilgsnį...“ Taigi mirties tema šioje knygoje taip pat svarbi, per ją atsiskleidžia ir griaunanti literatūros ar netgi žodžio poveikio pusė. Mirtis, tiksliau žudymas, Vyderiui tampa kūrybos inspiracijos šaltiniu.
Taigi taip į knygos paviršių išnyra nusikaltimo ir bausmės klausimas. Nusikaltimo ir bausmės psichologiją „išrašė“ F. Dostojevskis, taigi tai tikrai nėra nauja. Klausimas, ar perkėlus šią temą į kitokį literatūros pasaulio kontekstą, gali atsirasti naujų niuansų? Bet kokiu atveju išlieka tas pats galios principas – kiekvienas nusikaltimas baigiasi bausme. Ne išimtis ir šioje knygoje.
Kartas nuo karto šios knygos skaitymas gali virsti bėgimu per kliūtis
Įdomu, kad visa knygos istorija pasakojama anoniminio pasakojo vardu. O pagrindinis personažas Karlosas Vyderis, kurio tapatybė aiškiai įvardijama, pradingdamas pradeda gyventi kitame ar netgi kituose. Pasakotojas seka Vyderio mintimis, ieško jo pėdsakų, ženklų, tarsi ieškodamas prasmės. „Šiaip ar taip, tuo metu Ruisas-Taglė buvo dingęs visiems laikams ir turėjome tik Vyderį, kadangi tik jis mūsų varganoms, tuščioms dienoms suteikdavo šiek tiek prasmės“. Knyga „Tolima žvaigždė“ yra susipynęs istorijų kamuolys, tačiau tos istorijos, kaip sako pats pasakotojas, tėra tik prielaidos. Ir galų gale nebeaišku, kur yra tiesa. Ar Karlosas Vyderis yra žudikas, ar tas, kuris „nepanašėjo nei į poetą“ bei „nepriminė buvusio Čilės oro pajėgų karininko“? Tenka suabejoti žodžio galia.
Knygoje „Tolima žvaigždė“ atskleidžiamas itin platus tiek literatūrinis, tiek istorinis kontekstas. Taip pat čia susipina prasmės ir destrukcijos laukai. Visa ši laukų ir kontekstų sampyna kai kuriems skaitytojams gali pakišti koją ir apsunkinti skaitymą. Kartas nuo karto šios knygos skaitymas gali virsti bėgimu per kliūtis. Taigi fragmentiškas knygos stilius neleidžia įsibėgėti.
Visas knygos siužetas paslėptas po detektyvinei literatūrai būdingu šydu. Knygos kaip klaidinančio žaidimo forma yra įdomi, bet judant pabaigos link nekantriam skaitytojui istorija gali pabosti. Kadangi knygos baigtis pasidaro aiški, todėl galima daryti prielaidą, jog knygos kuriamas detektyvinis žaidimas nepasiteisina. Galbūt to nepatirs tikrieji detektyvų mėgėjai. Tiesa, pats rašytojas R.Bolaño itin mėgo detektyvus.
Skaičiusiems lietuviškai išleistą pirmąją R. Bolaño knygą, neabejotinai reiktų perskaityti ir šitą – palyginimui arba kad pasijustumėte šio autoriaus kūrybinio kelio stebėtojais. Be to, leidykla „Kitos knygos“ žada išleisti visą šio autoriaus kūrybą. Taigi neskaičiusiems tikrai būtų pravartu susipažinti su šiuo metu išleista vieno garsiausių pasaulio rašytojų knyga. Kad įvertintumėte, ar verta laukti kitų. Taip pat linkiu neskaičiuoti puslapių, likusių iki knygos pabaigos, ir gėrėtis mįslinga knygos atmosfera.
