Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Knygos recenzija. Romanas apie imperatoriaus meilužę ir senąjį Vilnių

Knygos viršelis
Leidyklos „Alma littera“ nuotr. / Knygos viršelis
Šaltinis: 15min
0
Skaitysiu vėliau
A A

„Imperatoriaus meilužė“ – ketvirtas profesionalios Vilniaus gidės, Lietuvos istorijos tyrinėtojos Ginos Viliūnės romanas. Vos pasirodęs, šoktelėjo į visų Vilniaus knygynų topus ir, atrodo, nežada iš jų pasitraukti. Dar visai neseniai juose šmėžavo ir ankstesnis šios autorės romanas ,,Magdalė, smuklės merga”, kiek anksčiau – „Vilniaus Madona“.

Ar jau galime teigti, kad Gina Viliūnė galutinai įsitvirtino kaip lietuvių istorinių romanų rašytoja, suradusi savąjį, ne skambia reklama grįstą, kelią į skaitytojų širdis?

„Pradėjau rašyti norėdama paneigti keletą mitų: pirma – kad Lietuvos istorija yra nuobodi, antra – Vilnius negali lygintis su Europos didmiesčiais. Todėl dabar labai džiaugiuosi iš skaitytojų išgirdusi, kad jie pakeitė nuomonę apie istoriją, jaučiuosi įvykdžiusi užsibrėžtą misiją“, – teigia Gina Viliūnė.

Naujausią savo romaną Gina Viliūnė parašė ištyrinėjusi gausius istorinius šaltinius, užrašytus liudijimus, o labiausiai nuklysti nuo tiesos bus neleidusi pagrindinės romano herojės Sofijos Tyzenhauzaitės (1790-1878) atsiminimų knyga „Reminiscencijos“. Simboliška, kad šio istorinio romano heroje tampa pirmoji Lietuvoje istorinių romanų rašytoja. Įvairiapusiškai išsilavinusi XIX a. pr. Vilniaus grafaitė, prancūzų kalba rašiusi pjeses, romanus, tapiusi paveikslus, šio meno kartu su seserimi Aleksandra mokiusis pas garsųjį Vilniaus dailininką Joną Rustemą, bendravusi su Aleksandru Diuma, vėliau vyro prancūzų barono Šuazelio palikimo ir pero titulo grąžinimo klausimus sprendusi karaliaus Liudviko XVIII -ojo rūmuose.

Ir vis dėlto ne bibliotekų lentynose ryškiausiai šviečia Sofijos Tyzenhauzaitės vardas.

Į istoriją jį pirmiausia įrašė dviejų galingiausių to meto Europos valdovų atkreiptas ypatingas dėmesys į gražią, švelnią, tačiau tvirto charakterio devyniolikmetę lietuvių grafaitę. Napoleonas yra pasakęs: „ką aš pajutau malonaus tame žygyje į Rusiją, tai pažintis su Sofija“. Imperatoriaus Aleksandro vardas lydės Sofiją visą gyvenimą ir, manoma, – per sūnų Aleksandrą netoli Platelių dvaro paliks Lietuvai Aleksandravo kaimą.

...1812 m. gegužės pabaiga, pats pavasario sprogimas Vilniuje. Ore pramaišiui su tirštais pavasario žiedų kvapais tvyro neišvengiamo prancūzų – rusų karo grėsmė. Mieste jau keletą savaičių apsistojęs ir paraduose marširuoja Rusijos imperatoriškoji didenybė – valdovas Aleksandras su didžiųjų generolų palyda. Atsilaikyti prieš Napoleono armiją rusai vilčių labai nepuoselėja, tačiau neramų laiką stengiasi išnaudoti linksmybėms ir pokyliams. Atšilus orams, rusų karininkai sumano surengti imperatoriaus garbei didelį balių gamtoje. Tam labiausiai tiko generolo Benigseno rūmai Vingyje, neseniai įsigyti iš grafo Zubovo, anksčiau priklausę Lietuvos jėzuitams. Netrukus čia prasideda didieji pasiruošimo darbai: pinami gėlų vainikai, derinamas prašmatnus meniu, statoma antikinės altanos stiliaus pavėsinė, kurios griūties neatlaikęs, čia pat Neryje nusiskandina jos projektuotojas, Vilniaus universiteto profesorius architektas Mykolas Šulcas.

Ginos Viliūnės romanas turėtų ypač sudominti tuos, kurie ieško neišgalvotų meilės istorijų, pasakojimų apie nelaisvųjų rinktis painias keliones per aukštus jausmų slenksčius.

Dvarų eksterjerus, interjerus, vyraujančias nuotaikas, bendravimo manieras ir nuotaikas, megėjiškos ir profesionalios kultūros apraiškas juose Gina Viliūnė aprašo taip išsamiai, kad skaitytojui išlikę rūmai ar netgi jų likučiai, jau niekada nebus tik nebylūs architektūros paminklai, o išraiškingai bylos mūsų aristokratiškosios kultūros praeitį.

Pastabios Vilniaus gidės žinios, istorinių šaltinių studijos Lietuvoje ir užsienyje Ginos Viliūnės romanuose puikiai sudera su empatija, įsigyvenimu, įsibuvimu į aprašomą laiką ir vietą. „Jei aprašinėju kokią nors vietą, visada stengiuosi ten nuvykti, pasidairyti, pajausti tą aplinką. Didelė dalis to, ką sužinau ar pamatau, į romaną nepakliūna, tačiau tai padeda susikurti sau bendrą vaizdą ir personažus, imi jausti, kaip galėjo būti, o kaip – ne“.

Taigi būtent Vingio dvare, svaigiai kvepiant apelsinmedžiams, užgaidžios baronienės Benigsen parsigabentiems iš Italijos, devyniolikmetė Sofija akis į akį susiduria su 35 metų imperatoriumi Aleksandru. Pačios nuostabai jo akyse pamato ne galingą valdovą, o protingą liūdintį vyrą...

Ginos Viliūnės romanas turėtų ypač sudominti tuos, kurie ieško neišgalvotų meilės istorijų, pasakojimų apie nelaisvųjų rinktis painias keliones per aukštus jausmų slenksčius.

Pro akis negali praslysti provokatyvus romano pavadinimas. Autorės teigimu, tai sąmoninga nuoroda į aprašomo amžiaus aplinką, kurioje santuokinė neištikimybė, skyrybos, partnerių keitimas buvo savotiškas aukštuomenės žaidimas. Tačiau ilgus metus trukęs Vilniaus grafaitės Sofijos ir imperatoriaus Aleksandro ryšys istorijoje kol kas yra paliudytas tik kaip kilnios bendrystės, itin artimos draugystės faktas (imperatorius netgi tampa Sofija Tyzenhauzaitės-Šuazel sūnaus Aleksandro krikštatėviu), kuris, žinoma, literatūrinę vaizduotę skatina restauruoti galimą jausmų ir aistrų pasaulį. Gražioji Sofija romane vaizduojama ištikima savo jausmams, širdies balsui, tačiau kartu besirūpinanti visuomenės reikalais. Ginai Viliūnei pavyko sukurti įtikinantį, neretai į prieštaringų jausmų verpetą pakliūnančios jaunos moters portretą. Štai Pacų rūmuose, Didžiojoje g. 7, pro antro aukšto langus išvydusi gatve plūstančią Napoleono kariauną Sofija suklumpa melsti Dangiškąją Užtarėją saugoti imperatorių Aleksandrą, kad ir kur jis būtų, bet taip pat prašo laiminti Lietuvą ir jos žmones, sulaukusius vilties išsivaduoti ir atgauti išsvajotąjį valsybingumą. Romane sutinkame žinomus to meto Lietuvos didikus, besiblaškančius tarp rusų ir prancūzų, vienus siekiančius įtvirtinti savo įtaką, kitus aktyviai rezgančius Lietuvos kunigaikštijos atkūrimo planus. Tarp romane minimų istorinių asmenybių: generolai Michailas Kutuzovas ir Leontijus Benigsenas, Prancūzijos užsienio reikalų ministras Hjugas Marė, muzikas ir senatorius Mykolas Kleopas Oginskis su žmona Marija, VU profesorius daktaras Jozefas Frankas ir jo žmona dainininkė Kristina bei daugybė kitų tuo laiku gyvenusių žmonių.

Taigi Ginos Viliūnės romanas „Imperatoriaus meilužė“ suteikia išskirtinę galimybę pasidairyti po XIX a. Vilniaus, Varšuvos, Paryžiaus rūmų salonus ir parkus, susipažinti su to meto dvarų kultūra ir kartu pasigrožėti didingos meilės istorija.

Komentarai
Daugiau straipsnių nėra
Rodyti senesnius straipsnius
Sužinokite daugiau