Dabar populiaru
Publikuota: 2018 birželio 12d. 19:36

Knygos recenzija. Romo Treinio „Dziedas“ – imkite ir skaitykite

Knyga „Dziedas“
Knygos viršelis / Knyga „Dziedas“

Naujo lietuviško istorinio romano pasirodymas man – svarbus įvykis. Deja, gan retas. Todėl „Tyto Alba“ leidyklos išleistą Romo Treinio istorinį romaną „Dziedas“ čiupau nedvejodama. Autoriaus pavardė man buvo nepažįstama, tačiau smigtelėjo pamačius mirties datą ant galinio viršelio. 2018-ieji... Ką tik. Tokios knygos kritikuoti negalima, jei nepatinka, tiesiog tyliai pastatai į lentyną ir pamiršti. Bet šis romanas ne toks. Jis tikrai geras, labai geras, todėl mirties data prie pavardės reiškia, kad daugiau gerų šio autoriaus romanų nebus. O taip gaila...

Knygos anotacija pribloškia sutapimu – romane aprašomos man asmeniškai brangios Lietuvos vietos – Dzūkija ir Kėdainiai. Atrodytų, neturinčios tarpusavyje nieko bendro. Bet žmonių likimai nenuspėjami. Dzūkijoje gimė mano mama, o iš Kėdainių kilęs tėtis. Taigi, Kėdainiai – senelių ir mano vaikystės miestas. Jau tada girdėti žodžiai „Kalvinų bažnyčia“ ar „Škotų namai“ skambėjo egzotiškai, vaiko ausiai paslaptingai. Vėliau šimtus kartų vaikščiota jaukaus senamiesčio gatvėmis, tyrinėta, domėtasi. Ir štai – romanas, nukeliantis į senuosus Kėdainius, valdomus kunigaikščių Radvilų.

Kėdainiai romane apjungia du istorinius laikus. Viskas prasideda septynioliktąjame amžiuje, kai į Radvilų valdomą miestą atsikrausto škotų Ramsay klanas. Užgniaužusi kvapą ryte ryjau škoto Edgaro Ramsay, Jono Karolio Chodkevičiaus bendražygio, nuotykių aprašymus. Antrasis Kėdainių atstovas – Edgaro palikuonis Tomas Ramsay, jau devynioliktame amžiuje stojęs į Napoleono vedamą prancūzų kariuomenę. Netikėjęs sėkme, tačiau ėjęs kartu dėl garbės ir sąžinės. O kaip gi kitaip? Juk škotas Tomas jau labiau lietuvis nei kai kurie lietuviai, pasirengęs paaukoti gyvybę dėl Lietuvos laisvės. Abu personažai pažymėti ypatinga žyme, abu įdomūs, ne tobuli, bet labai tikroviški. Ir ko tik jie Kėdainiuose nedaro: myli ir kankinasi, prekiauja, plėšikauja, kariauja, gamina škotišką viskį. Netgi pasistato pilį – „Mažają Škotiją“, keletą dienų atsilaikiusią prieš galingą švedų kariuomenę...

Neiškentusi vidury knygos einu ieškoti Kėdainių istorijos. Maga pasitikrinti faktus. Autorius viską aprašo taip gyvai, kad abejoti net nesinori. Kaip ir kiekviename istoriniame romane, čia tikri faktai supinti su autoriaus išmone, bet supinti taip gerai, kad iliuzija nugali, ir tebūnie... Atidedu istorinius faktus į šalį ir toliau skaitau nesukdama galvos dėl tikrumo.

Trečiasis knygos personažas – Dziedas. Jo istorija talpina savyje visą XX amžiaus tragizmą: karus, lenkmetį, sovietmetį ir baisiausiąjį – pokarį. Tiesa, pasakojimas atskiestas didele doze sarkazmo, kartais net ir komizmo. Jaunystėje herojus panašus į Tadą Blindą ar kokį kitą legendinį kovotoją už teisybę. Globojamas sėkmės deivės ar lietuviško, mitinio aitvaro, herojus palaiko gimtajame kaime nuo seno nusistovėjusią tvarką. Netrūksta čia ir meilės istorijų, ir spalvingų personažų. Bet į kaimą atėjus sovietams, viskas keičiasi. „Užspeistas į kampą ir zuikis kandžiojasi“, – sako autorius. „Svieto lygintojas“ tampa žiauriu kovotoju, vienišu vilku. Tik Dzūkijos šilai ir raistai žino baisias herojaus paslaptis. Ir dar autorius, suguldęs Dziedo pasakojimą į knygos puslapius.

Tokie štai trys skirtingi herojai, ir tik knygos pabaigoje paaiškėja juos visus ir, beje, pasakotoją, siejanti gija. Nesakysiu, kaip viskas baigsis, negadinsiu jums skaitymo malonumo.

Sužavėjo autoriaus dėmesys detalėms – kardų rankenoms, aprangai, interjerų aprašymams. Prieš akis vėrėsi spalvingos epochos. Garbingas ir karingas XVII amžius, neviltimi persunktas XIX-asis, šilų ūkanose paskendęs XX-asis. Net šalutinių veikėjų paveikslai nušlifuoti iki spindesio: ponas Tadas su savo treniruočių sale ir kovos filosofija, vienaakis bajoras – pakelės plėšikas ar vėlyvą meilę radęs žydas Jokūbas...

Dar vienas romano niuansas, į kurį norisi atkreipti dėmesį – visuose pasakojimo laikuose šmėžuojantis pagonybės šešėlis. Tiek Kėdainiuose užsibuvusio senolio druido filosofija, tiek dzūkiška gamtameldyste atmiešta krikščionybė pavaizduota labai nuoširdžiai. O gal kitaip ir negalima? Gal gamtos apgaubtame ir saugomame kaime kitoks tikėjimas net neįmanomas?

Ir dar – pasakyti, kad romanas parašytas gražia, turtinga kalba – tai nepasakyti nieko. Vien dzūkiška šnekta ko verta! Man, užaugusiai Vilniuje ir Kėdainiuose, kur jokios tarmės nėra, visada buvo pavydu to sodraus šnekėjimo, kurio taip gėdydavosi į Vilnių atvykę naujokai. Todėl rasti knygoje tarmišką kalbą – ypatinga dovana. „Tu cia man dantų neužkalbėk, jai jau kartų pradzėjai klausyt, tai klausyk iki galo...“ – sako Romo Treinio Dziedas ir norisi klausytis, klausytis...

Bemėginant parašyti, kodėl man patiko šis romanas, ateina noras perskaityti jį dar kartą, nes neapleidžia nuojauta, jog kažko nepastebėjau, praleidau, prašokau skubėdama. Todėl vienintelis protingas dalykas, kurį galiu pasakyti – imkite ir patys skaitykite Romo Treinio „Dziedą“. Pažadu, nesigailėsite.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Praktiški patarimai

Skanumėlis
Ekspertai pataria