Prieš savaitę, atsiimdamas už šią knygą jam skirtą Metų tolerancijos žmogaus apdovanojimą S.Parulskis sakė, kad labiausiai, rašydamas romaną, galvojo apie lietuvius, dalyvavusius holokauste. Anksčiau, duodamas interviu, S.Parulskis pasakojo, kad, jo nuomone, iki šiol buvo populiari lietuvių pozicija – nusimesti atsakomybę, apsimesti, kad tokių įvykių lyg ir nebuvo. „Norėjau pasakyti, kad visi tie žmonės, kad ir kokie jie buvo, buvo lietuviai. Gal ne apie kaltę, atgailą ir atsakomybę čia šneka, bet mes negalime atsirinkti gražiausių ir tauriausių lietuvių ir sakyti: „Va čia yra tikri lietuviai, o čia kažkokios atmatos ir jie netikri lietuviai“, – sakė S.Parulskis. Dar kitame interviu jis kalbėjo apie kaltę: „Visi argumentai, kad lietuviai žydų nešaudė arba mažai šaudė, kad pelnytai šaudė, nes žydai nusipelnė (žydai vežė mus, žydai saugumiečiai, žydai išdavikai), tėra mūsų kaltės jausmo dangstymas, mėginimas kaip nors pasiteisinti“.
S.Parluskis holokausto Lietuvoje temą perteikia fotografo Vincento, prieš savo norą tapusio žudynių stebėtoju, akimis ir išgyvenimais. Išvengęs sušaudymo Vincentas sudaro sutartį – jis fotografuos žudynes esesiniko karininko tam tikriems estetiniams pojūčiams patenkinti – šis apsėstas galvos nukirsdinimo, šaltakraujiško žudymo ir šokiravimo vaizdinių. „Šokiruoti, sudominti, atkreipti dėmesį... Fiureris kaip tik tai ir nori pasakyti. Nukirsti galvą žydiškam komunizmui, kad atkreiptų pasaulio dėmesį, kad šokiruotų, priverstų susimąstyti ir praregėti“, – Vincentui savo suvokimą dėsto esesininkas (p. 153).
Nors prie naikintojų būrio prisijungęs Vincentas pats netampa budeliu, jis viską fiksuoja per fotoaparato objektyvą, ir palaipsniui pats smenga į tamsą. Net ir dalyvaudamas pasyviai vis tiek esi su jais, vis tiek esi to blogio dalis. S.Parluskis sakė, kad iš pradžių norėjo pagrindiniu personažu pasirinkti naikintojų būrio vadą Jokūbą vyresnįjį, tačiau vėliau atsisakė tokios idėjos, nes nerado jame nieko žmogiško.
Net ir dalyvaudamas pasyviai vis tiek esi su jais, vis tiek esi to blogio dalis
Tuo tarpu Vincentas įkūnija pakankamai populiarią poziciją – širdyje gal ir nepritari tam, kas vyksta, tačiau nesipriešini, plauki pasroviui. Vincentas iš pradžių dar svarsto, kad galbūt reikėjo atkakliau priešintis, atsisakyti (tačiau šiuos apmąstymus pats nutraukia, teisindamasis prieš save, kad yra įvairių neįveikiamų kliūčių), o vėliau purvas ir mirtis jį vis labiau pasiglemžia. Kokainas ir alkoholis kaltės jausmą dėl bejėgiškumo kažkiek užmigdo, tačiau nuo savo pragaro pasislėpti neįmanoma.
Vienas iš kulminacinių romano taškų bent jau man buvo Vincento apsilankymas pas gete uždarytą meilužės vyrą – nors Vincentas ir nepasielgia taip, kaip siūlo kalėjimo prižiūrėtojas, vien jau tokių minčių atsiradimas liudija, kad ir jis pats, kas dieną būdamas jokioms moralėms normoms nepavaldžiose situacijose, ima keistis, jo siela tampa vis purvinesnė ir tik klausimas, ar jis žengs tą kitą žingsnį; kiek jame lieka žmogiškumo. „Aš ne kareivis“, – dar bando teisintis Vincentas, tačiau tai tik žodžiai.
Šis romanas – taip pat ir meilės istorija. Aistringos, su gausiais erotiniais aprašymais (esesinkas Vincentui aiškina, kad erotika ir mirtis visai greta, prancūzai netgi turi posakį: „Orgazmas – tai mažoji mirtis“, o vėliau Vincentas svarsto, kad meilė panaši į karą – ir meilėje, ir kare elgiamasi taip, tarsi būtum praradęs protą), tačiau kartu ir persmelktos kaltės. Vincentas myli žydaitę Juditą, iš pradžių jų meilės ryšį temdo tai, kad Judita ištekėjusi už Aleksandro, tad jų meilės ryšys neleistinas, slepiamas, o vėliau tai įgauna dar simboliškesnę prasmę – Vincentas priklauso budelių būriui, o pats myli žudomos tautos atstovę. Jis apsimeta, kad viską galima suderinti, kad galima dieną susidurti su bjaurastimi, o naktį gulint šalia Juditos apsimesti, kad nieko nevyksta, tačiau tai neveikia, toks atpirkimas sunkiai įmanomas. Judita jaučia dvoką, ji jaučiasi kaip purvina kekšė ir galiausiai pasirenka. Padaro tai, ko niekaip nesugeba padaryti Vincentas.
Romane gausu simbolių, intertekstinių ryšių, aliuzijų. Iš jų ryškiausios biblinės paralelės. Knygos veikėjams duoti bibliniai vardai, pats Vincentas mėgina ieškoti tapatumo su Kristumi, čia randame kankinystės ideologiją ir atpirkimo motyvus. Manau, kiekvienas šias aliuzijas interpretuos savaip, priklausomai nuo paties skaitančiojo religinių jausmų, nuo to, ką įžvelgs simbolinėse nuorodose. Juk, kaip sakė pats S.Parulskis, kalbėdamas apie šią knygą ir krikščioniškus motyvus, pats tikėjimas yra joks, bespalvis ir bekvapis – ką mes įdėsime į tikėjimą, toks jis ir bus.
Knyga slegianti, sunki, supurtanti žiaurumu. Žiaurumas čia ne abstrakti sąvoka, atvirkščiai, autorius stengiasi parodyti visą jo cinizmą kone buitiniame lygmenyje, kaip paprastai visa tai vyko. Tiesiog duobė kažkur lauko pakraštyje ir vos telpantys į ją kūnai. Skaitydamas knygą jauti, kad ta tamsa, purvas smelkiasi ir į tave.
Ir nors tai neabejotinai visų pirma romanas apie holokaustą, kartu „Tamsos ir partnerių“ kelionė į juodžiausias žmogaus sielos ertmes yra ir bandymas suvokti, kodėl žmogus tampa vienu iš jų. Ar įmanoma tai išpirkti ir ar išties galima likti nuošalyje nesusitepant. Tai knyga ir apie pasirinkimus, kurie visuomet yra.
