Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Knygos recenzija. Sovietinis Vilnius – štai taip mes gyvenome

Knygos viršelis
15min.lt nuotr. / Knygos viršelis
Šaltinis: 15min
0
A A

Ingos Liutkevičienės knygos „Deja vu. Vilnius 1974-1990“ idėja yra puiki. Perskaityti, kaip sovietiniais laikais buvo kuriamas Vilnius, kaip buvo statomi tiltai, mikrorajonai, steigiamos kavinės, galų gale – kas tais laikais buvo valgoma ar geriama – be galo įdomu. Autorė šį tikslą nusprendė įgyvendinti knygos pagrindu imdama pokalbius su 16 metų miestui vadovavusiu Algirdu Vileikiu. Ar pavyko? Bent jau mano lūkesčiai buvo didesni nei tai, ką gavau perskaitęs knygą.

Naujienas apie knygas sekite ir tinkle „Facebook“. Spauskite čia!

„Štai dėl ko mes ilgimės tų laikų Vilniaus – ne santvarkos, bet savo jaunystės ir kiekvieno suolelio, ant kurio bučiavomės, pirmojo universiteto auditorijos suolo, pirmosios darbovietės, įkurtuvių naujame, ilgai lauktame ir pagaliau sulauktame blokinio namo bute“, – įžangoje rašo knygos autorė I.Liutkevičienė. Nostalgijos šioje knygoje išties daug. Juk nostalgija toks jau dalykas – nebūtinai turi ilgėtis tos santvarkos (atvirkščiai – skaitant šią knygą ne vieną kartą nupurtė suvokimas, kokį niūrų, idiotiškomis taisyklėmis paremtą gyvenimą bandė kurti sovietai), tačiau visuomet prisiminsi tuos ilgus bendrabučio koridorius, kuriuose žaisdavai vaikystėje, gazuoto vandens automatus ar keistuosius pomidorų sulčių aparatus parduotuvėse, „Nykštuką“ ar... Žodžiu, daug ką. Kaip teisingai rašo autorė, kažin ar kas norėtų taip gyventi, tačiau iš ten likę įvairiausių atsiminimų, kurių nereikia trinti.

Duoklę savoms sovietmečio laikų refleksijoms autorė atiduoda šios knygos skyrių pradžiose, kur pasakoja atsiminimus apie gyvenimą to laiko Vilniuje. Esu tikras, ne vienam, dar prisimenančiam tuos laikus, kažkas giliai sukirbės. Ir kils klausimas, – ar išties mes galėjome taip, tokiomis sąlygomis gyventi? Taip, pasirodo, galėjome.

Visgi knygos pagrindas yra pokalbiai su A.Vileikiu. Manau, tokiems pokalbiams jau seniai atėjo laikas. Mat apie to laikotarpio Vilnių knygų nėra tiek jau daug – atrodytų, kad iki šiol dar vis bandoma apsimesti, kad to meto nebuvo. Visuomet su dideliu susidomėjimu perskaitydavau žymių žmonių biografijas (na, kad ir Vytauto Kernagio), kuriose  tarp kitko pasakojama apie to laiko Vilniaus gyvenimą, kavines, kuriose lankydavosi, parkus, kuriuose sėdėdavo, tai, kaip rengdavo koncertus ar spektaklius. Tema puiki ir sunkiai greitu laiku išsemiama, tačiau kažkodėl vis dar nedaug apie tai rašoma. Gal dar per mažai praėjo laiko, kad galėtume be sopulių apie tai kalbėti?

Tema puiki ir sunkiai greitu laiku išsemiama, tačiau kažkodėl vis dar nedaug apie tai rašoma. Gal dar per mažai praėjo laiko, kad galėtume be sopulių apie tai kalbėti?

Kaip ten bebūtų, šie pokalbiai su A.Vileikiu padeda bent jau praskleisti uždangą, kaip tuo metu buvo kuriamas Vilnius. Su visais nomenklatūriniais mechanizmais, „patepimais“, grandiozinėmis statybomis ir sovietine buitimi, dabar jau beveik neįsivaizduojamais biurokratizmais.

Bandoma aprėpti labai daug – tai ir miesto projektavimas, deficito laikai, kavinės, parduotuvės, Vilniaus draugystė su kitais miestais, sporto vieta tuometiniame Vilniuje, taboras ir, žinoma, tai, ką kartas nuo karto sovietinių laikų bjaurumą primiršę žmonės pristato kaip tų laikų privalumą – pigus šildymas. Kaip tai tapo įmanoma, kokiais būdais miestas pamažu virto tokiu, koks jis buvo šaliai atgavus nepriklausomybę, A.Vileikis pasakoja atvirai, negražindamas.

Knygoje labiausiai ir domino būtent A.Vileikio pasakojami konkretūs dalykai – kaip tam tikroje vietoje atsirado pastatas, kodėl gatvę buvo nuspręsta tiesti būtent tokio pločio, kodėl kavinė įrengta būtent toje vietoje, kaip piktintasi tariama „Neringos“ prabanga ar kaip preciziškai buvo kuriamas Nacionalinis operos ir baleto teatras. Esu tikras, daugybės knygoje minimų faktų daugelis tikrai nežino, o ir nelabai galėtų žinoti – šiuo požiūriu pašnekovas yra parinktas tinkamiausias.

Pasakojama toli gražu ne sausai. Atvirkščiai, buvęs miesto vadovas nepraleidžia paminėti įvairių anekdotinių ir netgi pikantiškų situacijų. Vyko Vilniuje daug ko, tik štai ne viskas buvo matoma. Retkarčiais tarp visų tų pasakojamų įdomybių ir pasiklysti – nušokama nuo temos, taip ir neįsigilinant į ją, nuslystama paviršiumi. Žinoma, norintiems tokių „užkulisinių“ nuotrupų tai turėtų patikti, tačiau man ne vienoje vietoje pritrūkdavo būtent sistematiškesnio požiūrio.

Buvo knygoje ir dalykų, kurie erzino. Labiausiai – tai paties A.Vileikio primygtinis siekis parodyti, kiek gero jis nuveikė Vilniui. Pasakodamas apie to meto įvykius jis nepamiršta pabrėžti, koks būtent jo buvo vaidmuo toje istorijoje, ką jis asmeniškai padarė, kokią dovaną gavo iš to ar kito veikėjo, kaip jo apsukrumo dėka gyvenimas Vilniuje tik gerėjo ir gerėjo. Aš puikiai suprantu, kad tokie buvo laikai, ir tiltą pastatyti ar baseiną įrengti galima buvo tik gudraujant, einant aplinkiniais keliais, ieškant užtarėjų ir kitais panašiais būdais. Tačiau labai dažnai kai kurios pasakojimo detalės atrodė kaip savigyra ir siekis būti įvertintam. Kartais tampa nebeaišku, ar skaitai knygą apie Vilnių, ar apie buvusio miesto vadovo nuopelnus. Žinoma, niekas net nemėgina sumenkinti jo didžiulio indėlio į miesto kūrimą, tačiau asmeniškai man tos savigyros buvo per daug.

Kita vertus, būtent toks pasakojimo būdas gana neblogai parodo tų laikų nomenklatūrinę sanklodą ir mąstyseną. Sistemą, kurioje kombinavimas, kažko nurašymas, kažko priskaičiavimas, buvo laikomas visiškai normaliu dalyku ir tik taip buvo galima valdyti miestą. Tiesą sakant, ir pačiam A.Vileikiui kai kurie dalykai, kurie man asmeniškai sunkiai suvokiami, atrodo visai normalūs – pavyzdžiui, pasakodamas apie pravaikštininkų patikrinimus,  kai tam tikros tarnybos galėjo paklausti gatvėje einančio žmogaus „Kur einate, kokiu tikslu?“,  jis prideda, kad  tai iš dalies buvo „gera drausmės priemonė“.

Esu tikras, kad apie knygą kiekvienas turės savo labai aiškią ir dažnai netgi kategorišką nuomonę. Kitaip ir negali būti vertinant tą laiką, kuriame gyvenome ir kuris visgi yra ne tik šalies, bet ir asmeninės istorijos dalis. Ši knyga – to gyvenimo veidrodis, tiesa, mano galva, iki galo taip ir neišgrynintas.

Reikia tikėtis, kad tai – ne paskutinis bandymas aprašyti tą laiką. Juk kone kiekvieną šios knygos skyrių galima paversti atskiru leidiniu su kur kas daugiau įvairesnių požiūrių, istorijų ir nuotraukų (o šios panašiame leidinyje tikrai labai svarbios). Pradžia padaryta ir vien jau dėl to autorę ir A.Vileikį reikia sveikinti.

Daugiau knygų recenzijų.

Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą