Turbūt nėra nei vienos technologinės kompanijos, kurios pavadinimas sugebėtų iššaukti tokias prieštaringas reakcijas. Vieni į šią bendrovę žiūri kone su religiniu pamaldumu, net nesusimąstydami perka visus jos produktus, kiti nepraleidžia progos paburbėti dėl didelių produktų kainų, išpūsto reklaminio burbulo ir mielai pateikia skaičius, neva įrodančius kitų produktų pranašumus prieš „Apple“.
Todėl W.Isaacsono laukė ne tokia jau ir lengva užduotis. Sugebėti parašyti knygą, kurioje prieštaringojo S.Jobso portretas būtų pateikiamas daugmaž objektyviai. Juo labiau, kad knyga pasirodė netrukus po S.Jobso mirties, kai visas pasaulis, net ir amžinasis „Apple“ vedlio priešas Billas Gatesas nulenkė galvą prieš S.Jobsą ir pripažino, kad pasaulis be jo būtų smarkiai kitoks.
Valdingas ir nepakenčiamas
Manau, patyręs biografijų autorius (parašęs taip pat Benjamino Franklino, Alberto Einsteino, Henry Kissingerio biografijas) su šia užduotimi susidorojo įtikinančiai. Knygoje pateiktas itin prieštaringas šio technologijų kūrėjo portretas. Taip, jis buvo vizionierius, tik jo dėka buvo sukurta daugybė produktų, pakeitusių technologijų ateitį, tačiau kartu jis buvo despotiškas, su žmonėmis nesitaikstęs, nepakantus vadovas. Dėvėjęs marškinėlius „90 valandų darbo savaitė, ir man tai patinka“ ir reikalavęs, kad kompanijos darbuotojai dirbtų tiek pat arba net daugiau, tačiau net ir pasiaukojantis darbas nebūtinai reiškė, kad vieną dieną nebūsi išmestas į gatvę. Žmogus, savo valgymo įpročiais, higiena gluminęs aplinkinius (kompanijos kūrimo pradžioje nusiraminti jis eidavo į tualetą ir kišdavo kojas į vandenį unitaze). Nesugebėjęs pakęsti, kad kažkas pirmautų, net ir simboline prasme (kai buvo išduoti pirmieji „Apple“ darbuotojų pažymėjimai ir S.Jobsui atiteko Nr.2, o įmonę kartu kūrusiam Steve'ui Wozniakui Nr. 1, S.Jobsas apsiverkė. Rasta išeitis – S.Jobsui teko pažymėjimas Nr. 0). Ką jau kalbėti apie iš proto aplinkinius variusį perfekcionizmą bei sugebėjimą suniekinti kitų idėjas (mėgstamas žodis, apibūdinantis jam nepatikusius produktus ar idėjas, o tokių buvo išties nemažai – „šūdas“).
Įdomu tai, kad būdamas įžvalgus verslininkas jis kartu jautėsi ir esantis kontrkultūros atstovas, kuriam svarbiausia buvo kurti gerus produktus, eiti prieš srovę, nepaklūsti nusistovėjusioms taisyklėms
Toks buvo S.Jobsas-vadovas. Įdomu tai, kad būdamas įžvalgus verslininkas jis kartu jautėsi ir esantis kontrkultūros atstovas, kuriam svarbiausia buvo kurti gerus produktus, eiti prieš srovę, nepaklūsti nusistovėjusioms taisyklėms (tiesa, ir čia buvo nemažai prieštaravimų – jis galėdavo sakyti, kad dirbs už dyką, pinigai jam nėra svarbiausi, tačiau vėliau pareikalaudavo didelės dalies akcijų ir lėktuvo). S.Jobsas visuomet sakydavo, kad pagrindą jo mąstymui padėjo dzenbudizmo filosofija, kelionė į Indiją jaunystėje bei haliucinogeniniai narkotikai („LSD vartojimas buvo ir yra kita monetos pusė, vienas svarbiausių dalykų mano gyvenime. LSD parodo, kad yra ir kita monetos pusė, to nepameni, kai narkotikai nustoja veikti, bet vis tiek tai žinai. Jie sustiprino mano suvokimą, kas yra svarbu: geriau kurti puikius dalykus nei uždirbti pinigus, reikia priminti žmonėms svarbius dalykus ir sugrąžinti tuos dalykus į istorijos tėkmę, turėjau stengtis daryti tai kuo įmanoma geriau“, – neslėpė savo susižavėjimo haliucinogenais S.Jobsas).
Asmeniniame gyvenime S.Jobsas dažnai būdavo emociškai šaltas, jis atsisakė savo pirmosios dukters ir tėvystę pripažino tik gerai apskaičiuotu metu – prieš pradedant prekiauti kompanijos akcijomis. Tiesa, panašu, kad vėliau sukurtoje šeimoje jis atrado ramybę, o žmona sugebėjo prisitaikyti prie sunkaus S.Jobso charakterio.
Iš tiesų ne itin patrauklus charakteris, tiesa? Tačiau skaitant viskas atrodo pakankamai logiška – tai, kad būtent toks žmogus galėjo sukurti produktus, kurie tuometinėje rinkoje atrodė neturintys ateities. Dažnai neracionalus, ieškantis tobulybės ir kitokių darbo principų, savo misija Žemėje matantis sukurti tobulus produktus. Kiti žmonės ir jų norai būdavo priimami tik tuomet, jei šiuos tikslus padėjo įgyvendinti. Skaitant šią knygą kyla mintis – ar kitoks žmogus galėjo vesti „Apple“ į būtent tokią ateitį? Atsakymą į tai duoda kalbinti pašnekovai – net ir tie, su kuriais S.Jobsas pasielgė, švelniai tariant, ne visai gražiai, pripažino, kad savo tikslų jis pasiekė – sugebėdavo žmones įvesti į „iškreiptos realybės lauką“, kur viskas vykdavo taip, kaip norėdavo S.Jobsas. Genijus, sakė ne vienas pašnekovas.
Technologijų vizionierius
Bent jau man asmeniškai būtent ši knygos dalis, kurioje atskleidžiama S.Jobso asmenybė, ir paliko didžiausią įspūdį. Autorius sugebėjo perteikti prieštaravimų kupiną „Apple“ įkūrėjo charakterį ir būdus, kaip jis siekė savo tikslų. Prieš akis stoja realus S.Jobsas – patinka jis toks ar ne.
Tai, kaip aprašomos „Apple“ technologijos ir jų kūrimo procesai, pateikta ne taip išsamiai. Kyla įspūdis, kad ypatingo tikslo patenkinti technologijų mėgėjų smalsumą autorius ir nekėlė. Jis aprašė esminius įvykius, „Apple“ produktus, įmonės gyvavimo epizodus, tačiau negalima būtų pasakyti, kad daugybė tų dalykų nebuvo aprašyti ir anksčiau. Kita vertus, knygos apimtis ir taip didžiulė (lietuviškame leidime – beveik 600 puslapių), tad kraupu net įsivaizduoti, jeigu būtų smulkiai aprašomi, pavyzdžiui, „iPad“ kūrimo subtilumai.
Autoriui buvo įdomiau būtent tai, kaip produktų kūrimą S.Jobsas veikdavo asmeniškai, kokie buvo jo rinkodaros sprendimai ir kokius principus jis taikė kurdamas naujus produktus (intuicija jam dažniausiai būdavo svarbiausia).
Beje, besibaiminančius dėl to, ar pakankamai tikslus šis vertimas, galima nuraminti, kad šios knygos turinį tikrino Džiugas Paršonis, Lietuvos technologijų pasaulyje pakankamai gerai žinomas žmogus, tad „kliurkų“ čia, matyt, išvengta.
Kokia ateitis?
Perskaičius šią knygą kyla ir kai kurių klausimų dėl „Apple“ ateities. Bent jau pagal sudaromą vaizdą aiškėja, kad „Apple“ sėkmė didžiąja dalimi priklausė nuo paties S.Jobso nuojautų, sugebėjimo pakreipti produktų gamybą reikiama linkme, jo viešųjų ryšių sugebėjimų, ir net destruktyvios jo būdo savybės kartais padėdavo pagaminti produktus laiku ir tokius, kokių jis pageidavo. Žinome, kas nutiko S.Jobsui pasitraukus iš bendrovės ir tai, kaip jam pavyko „Apple“ prikelti naujam gyvenimui sugrįžus. Ir nors S.Jobso įpėdinis knygoje aprašomas vien tik teigiamomis spalvomis, galima nujausti potekstėje, kad jam trūksta to energingo išprotėjimo, vedusio bendrovę nors ir į neaiškias, bet į niekieno dar neištyrinėtas žemes.
Sklando gandai, kad S.Jobsas paliko idėjų ne vieneriems metams į priekį. Ar tos žinios ir naujų produktų bei senųjų tobulinimo pakaks, o gal bendrovė be jos veido S.Jobso taps nesunkiai pažeidžiama konkurentų? Tai sužinosime jau artimiausiais metais. Akivaizdu, kad „Apple“ nebebus tokia, kokia ji buvo su S.Jobsu. O ši knyga – įrodymas to, kad sau keltą misiją palikti atminimą planetoje kuriant puikius produktus, jis įgyvendino.
