Kalbant apie šią knygą dažniausiai neišvengiama literatūrinių ir kino nuorodų. Žinoma, visų pirma paminimas F.S.Fitzgeraldo romanas „Didysis Getsbis“, kuris buvo didžiausias įkvėpimas autorei – to ji net neneigia. Be palyginimų su „Didžiuoju Getsbiu“ iškart išnyra ir kiti. Dažniausiai nusakant knygos atmosferą griebiamasi palyginimų su filmais – Alfredo Hitchcocko kino juostos ir „Talentingasis misteris Riplis“ minimi beveik sutartinai, ir bent jau dėl antrojo varianto visiškai pritariu, tai turbūt geriausia atmosferinė paralelė. Nuo savęs pridėčiau dar ir „Skandalo užrašus“ bei kitą pasaulinį bestselerį – Gillian Flynn psichologinį trilerį „Dingusi“ - tiek dėl pasakojimo manieros, tiek dėl kulminacinių romano posūkių.
S.Rindell parašė knygą, kurioje susipina klasikinio noir atmosfera, trečiojo dešimtmečio amerikietiškoji glamūrinė dvasia ir psichologinė įtampa.
Knygos herojė Rouzė Beiker dirba mašininke policijos poskyryje. Tai ypatingas laikas Niujorke – greta skurdo, puritoniškų papročių, griežtų elgesio taisyklių egzistuoja ir didžiajai daliai visuomenės nematomas gyvenimas - uždari vakarėliai, prabanga, pokyliai viešbučiuose, brangūs automobiliai, drabužiai ir papuošalai, šokiai ir ore plevenantis seksualumas. JAV tuo metu įvestas alkoholio draudimo įstatymas, tačiau jeigu priklausai elitui, tai nėra kliūtis. Rouzė, tipiška senamadiškojo pasaulio atstovė, kurios pasaulėvaizdį formavo auklėjimas vienuolyne, pažins šuolį iš vieno pasaulio į kitą, ir tai taps perėjimu iš nuspėjamo, monotoniško ir į griežtas lentynas sudėlioto gyvenimo į švytintį, drąsų, tačiau kartu ir tamsų, kampe nuolat tūnančios įtampos pripildytą gyvenimą.
Pagal visas noir žanro taisykles, autorė paslaptį vynioja pamažu, kurdama neapčiuopiamo nerimo, grėsmės ir artėjančio lūžio, nusikaltimo atmosferą
Rouzės gyvenimas verčiasi, kai policijos poskyryje pasirodo Odalė – visiška Rouzės priešingybė. Ji puošniai rengiasi, gyvena prabangiame viešbutyje, bendrauja su bohema, geria alkoholį, švaistosi pinigais. Ir ji turi kažkokią tamsią paslaptį. Rouzę kaipmat apsvaigina Odalės žavesys, o ši pasinaudojusi naivios mašininkės susižavėjimu, priglaudžia šią. Tačiau kam Odalei reikia Rouzės, kokius tikslus ji puoselėja ir kokia jos tikroji gyvenimo istorija bei turtų kilmė? Jau nuo pat pradžių skaitytojui duodamos nuorodos, kad viskas baigsis tragiškai blogai, o ir pačią istoriją Rouzė pasakoja psichiatrijos ligoninėje, prižiūrima gydytojo.
Pagal visas noir žanro taisykles, autorė paslaptį vynioja pamažu, kurdama neapčiuopiamo nerimo, grėsmės ir artėjančio lūžio, nusikaltimo atmosferą. Ji rodo psichologinės priklausomybės vystymąsi, tai, kaip Rouzė tampa priklausoma nuo chameleoniškosios Odalės ir tai, kaip jos realybės suvokimas pamažu ima krypti į nenuspėjamą pusę.
Knygos pabaiga netikėta, kuri taip ir palieka daugybę klausimų neatsakytų, ir čia jau kiekvieno skaitytojo fantazijos reikalas, kaip tai interpretuoti. Aš visiškai nenustebčiau, jeigu autorė parašytų ir šios knygos tęsinį, nes paliktų siūlų galų knygoje yra daugybė.
Kas labiausiai išskiria šią knygą iš kitų psichologinių trilerių, yra autorės sugebėjimas knygoje perteikti trečiojo dešimtmečio atmosferą. Nėra lengva atkurti „Didžiojo Getsbio“ laikų dvasią, tačiau šios autorės garbei reikia pasakyti, kad jai pasisekė neblogai. Nepaisant internete klaidžiojančių aprašymų, kokias akivaizdžias klaidas padarė ši autorė, atmosfera atkurta įtikinamai.
Debiutinis autorės romanas parodė, kad talentą pasakoti tamsias istorijas ji turi, esu tikras, kad tai nebus vieno romano sėkmė. Na, o tai, kad „Nusikaltimų metraštininkės“ sėkmės istorija dar tik prasideda, liudija ir faktas, jog ši knyga bus ekranizuota, o pagrindinį vaidmenį turėtų suvaidinti Keira Knightley. Žinoma, „Didžiojo Getsbio“ ekranizacijos pavyzdys rodo, kad perteikti tų laikų atmosferą kino juostoje pavyksta toli gražu ne visada, tad ir šio kūrinio atveju rekomenduoju pirmiausia perskaityti knygą. Mėgstantiems mįslingas, niūrias istorijas su gudriai sunertu intrigų kamuoliu tai gali tapti nauju atradimu.
