Dabar populiaru
Publikuota: 2019 rugsėjo 5d. 20:00

Knygos recenzija. Tobulo vyro beieškant

Jane Gardam „Vyras be trūkumų“
Knygos viršelis / Jane Gardam „Vyras be trūkumų“

Britų rašytojos Jane Gardam romanas „Vyras be trūkumų“ (išleido leidykla "Tyto alba", į lietuvių kalbą vertė Danguolė Žalytė–Steiblienė) į mano rankas pakliuvo, kai vasarai įpusėjus ieškojau vadinamosios „atostogų literatūros“ – kokio nors nesudėtingo, tačiau drauge ir nebanalaus pasakojimo, tinkamo gabentis į pajūrį, skaityti lėktuvuose ar autobusuose.

Pavargusi nuo vadinamosios „geros“ literatūros, kuri dažnai būna nemenkas protinis ir emocinis darbas, tikėjausi pasidovanoti malonumą susitelkti į istoriją, kuri įtraukia, o puslapiai, sakytum, patys verčiasi. Juolab, kad skaitytos apžvalgos žadėjo kaip tik tai: sklandų pasakojimą, britišką humorą, pripažintą rašytoją, taigi abejonių nekilo. Tiesa, pradėjusi skaityti supratau, kad pakliuvau ne visai ten, kur tikėjausi.

Reikia pasakyti, kad tiek lietuviškas komerciškai patrauklus pavadinimas (nors originalas daug paprastesnis, „Old Filth“), tiek viršelis kuria įspūdį, gana tolimą knygos turiniui. Skaitydama „Vyrą be trūkumų“ viešajame transporte sulaukiau ir nepatiklių žvilgsnių, tarsi gilinčiausi į savipagalbos tuoktuvių tema vadovėlį.

Visgi istorija visai kitokia ir, būtų galima sakyti, niūresnė: Jane Gardam pasakoja apie Radžo našlaičius, karą ir išsibarsčiusias šeimas. Tiesa, autorės užmojis nėra monumentali studija, aprėpianti daugybę skirtingų likimų. Jos pasirinkta prieiga veikiau intymistinė – knygos ašimi tampa vieno senyvo teisininko gyvenimas, o skaitytojui atskleidžiamos tik esminės akimirkos (vaikystė, jaunystė, studijos, tarnybos pradžia, tam tikri santuokinio gyvenimo tarpsniai). Jos pristatomos probėgšmais, dažnai kinta ne tik laiko, bet ir pasakotojo perspektyva.

Pagrindinis veikėjas, senis Filtas, nėra aktyvus protagonistas – regis, kad jis knygoje tam, kad taptų pretekstu atskleisti autorei rūpimas temas, tačiau jo psichologinis paveikslas tikrai nėra išsamus ar detalus, veikiau priešingai – net ir baigus skaityti kūrinį, senasis teisininkas palieka miglotą įspūdį. Kita vertus, kitaip ir būti negali – juk konkrečios identifikuojančios informacijos sužinome nedaug – tai, kad jis pedantiškos išvaizdos, mūvi XX a. pirktomis geltonomis puskojinėmis, yra beaistris, nesusivokia dabartyje. Taigi, yra toks pats, kaip ir dauguma tam tikro socialinio sluoksnio ir kartos subjektų. Toks personažas implikuoja, kad bus nedaug išorinio ar, tiksliau, dabarties veiksmo: kone viskas, kas romane dedasi, jau yra įvykę, o retrospektyvus pasakojimas suteikia veiksmui filosofinio atspalvio.

Autorės pasakojimo būdas tipiškas moderniai prozai – fragmentiškas, tarsi atkartojantis trūkinėjančią snūduriuojančio senio minties giją.

Autorės pasakojimo būdas tipiškas moderniai prozai – fragmentiškas, tarsi atkartojantis trūkinėjančią snūduriuojančio senio minties giją. Žanro požiūriu įdomu tai, kad esama savotiškų dramą primenančių intarpų – jų dėka nuo pasakojimo vyksmo atsitraukiama dar labiau, padaroma primygtina pauzė, sukuriamas papildomas žiūros taškas. Romano stiliaus sudėtingu nepavadintume, tačiau dėl daugybės skirtingų laiko momentų pasakojimas nėra greitas, o tai dera su tuo, koks yra pagrindinis veikėjas. Ar yra žadėtų komiškų momentų? Taip. Tačiau tiems, kas tikisi tiesiog pasijuokti, ši knyga tikrai netiks, o angliškas humoras toli gražu nėra jos skiriamasis bruožas.

Nepaisant fragmentiškumo ir pasakojimo nepastovumo, užčiuopti gilumines šio romano temas nėra sunku – „Vyras be trūkumų“ kalba apie nemeilės poveikį, apie tai, kad šilumos nepatyręs individas neturi ką duoti. Drauge tai – apmąstymas apie senatvę, apie tą laiką, kai išorinis pasaulis pasidaro pernelyg greitas ir neaiškus, socialinių įsipareigojimų apmąžta, tad dažnai belieka vienumoje gyventi tuo, ką suteikia atmintis – tokia, pusiau onirinė, yra ir senio Filto egzistencija, ir nuo jos negali išgelbėti nei socialinė padėtis, nei šlovė, nei turtas. Šis kūrinys savitai apmąsto ir tautybės, nacionalizmo problemas. „Vyras be trūkumų“ – istorija apie savianalizę, savo asmeninės istorijos archeologija ir mėginimas susitaikyti su tuo, kas iš tiesų esi tada, kai didžioji gyvenimo dalis jau yra būtojo laiko gniaužtuose.

„Vyras be trūkumų“ kalba apie nemeilės poveikį, apie tai, kad šilumos nepatyręs individas neturi ką duoti.

„Vyras be trūkumų“ nesukuria tobulo vientiso įspūdžio. Net ir dabar, mąstydama apie knygą iš šiokios tokios laiko perspektyvos, negalėčiau tiksliai ir aiškiai nusakyti, ką perskaičiau. Būtų galima manyti, kad toks įspūdis nėra visai atsitiktinis – ši knyga yra trilogijos dalis, kituose ciklo romanuose bus galima perskaityti tą pačią istoriją iš kitų veikėjų perspektyvos. Todėl būtų galima manyti, kad neišbaigtumo pojūtis šiuo atveju kyla todėl, kad skaitome tik trečdalį istorijos. O kol kitų dalių nėra, ir ši apžvalga tėra viena medalio pusė.

Komentarai

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Praktiški patarimai

Gerumu dalintis gera
Skanumėlis

Video

01:50
00:43
01:56

Dabar tu gali