Naujoji knyga vadinasi „Dominykas Dvasių Karalystėje“. Visada žavi Vytauto V. Landsbergio troškimas kalbėti tiesą – visą tiesą apie visas gyvenimo sferas – jaunajam, net ir mažajam skaitytojui. Kalbėti ne apie plokščią, lėkštą pasaulėlį, bet pilnąjį, visuminį; apie tai, kas neregima paprasta akimi, įvesti vaikus į giliosios išminties lygmenį. Visada yra vaikų, kurie nori skaityti rimtas knygas, ir jie jaučia rašytojui dėkingumą, kad kalbama su jai, vaikais, kaip su sau lygiais. Vaikai supranta ir mokosi. Ši knyga – kaip tik tokia.
Gilias, filosofines, ezoterines tiesas rašytojas įvelka į poetinį, pasakinį rūbą. Taip išvengiama didaktikos ir tiesmukiškumo.
Siužeto nenagrinėsiu. Jį nusako ir pats pavadinimas. Ir ne siužetas svarbiausia. Jis – lyg rūkas: lengvas, judrus,– o jam išsisklaidžius, lieka tiesų, išminties rasos ir perla. Itin tiksliai parodyta, apsakyta herojaus išėjimo iš fizinio kūno fazės, palaipsniškumas. O ir sugrįžti taip pat tenka fazėmis, laipteliais, orbitomis. Nė viena grandelė nėra suprimityvinta, suelementarinta. Ir Rugiagėlės dalyvavimas tuose etapuose taip pat yra tikslus, raiškus, esminis.
Gražus močiutės Domicelės paveikslas, jos veikimas šioje istorijoje. Kaip ir Dominyko tėvelių. Taip: šioje knygoje sužinome visą baltojo arklio gyvenimą – nuo pat jo gimimo; o jis – iš tiesų dramatiškas.
Įdomūs susitikimai su planetų valdovais,– pažįstamais iš ankstesnės, trečiosios, knygos; užsimenama ir apie antrosios knygos veiksmą; paminimi veikėjai ir iš pirmosios knygos – afrikinės arkliuko „odisėjos“.
Rašytojas lieka ištikimas ir saviems, autoriniams kompoziciniams žingsniams: veikėjai kalba ir eilėmis – „ditirambais“, veikėjai seka pasakas. Šioje knygoje intarpinė pasaka sekama dusyk; antruoju sekimu jinai pratęsiama; o jos finalas suskamba tik knygos finale. Tad susilieja dviejų pasakinių istorijų pabaigos. Ir itin stiprioj emocinėj, jausminėj bangoje skaitytojas užverčia knygą,– taip daug ką priėmęs vidun.
Išraiškingi, netikėti ir antraeiliai veikėjai. Jų poelgiai dažnai nelaukti, išsiveržiantys iš charakterio ar tradicijos rėmų. Tai ir Saturno – planetos valdovo – pasikeitimas, ir savitas vingis knislių šernų linijoje, ir varlių rūpestingumas, jautrumas, ir barono fon Kombikormo dosnumas, ir ąžuolo sąmoningas dalyvavimas visame, jo veikimas. Beveik visiems veikėjams būdingas net dramaturginis vystymasis – pabaigoje jie kitokie: persimainę, atsinaujinę, paaugę.
Rašytojo sukurti raiškūs, individualūs, įsimenantys charakteriai,– kiekvienas iš kurių turi asmeninį kalbėjimo stilių ar net savas frazes
Rašytojo sukurti raiškūs, individualūs, įsimenantys charakteriai,– kiekvienas iš kurių turi asmeninį kalbėjimo stilių ar net savas frazes.
Knyga parašyta itin gyva, emocinga, vaizdinga kalba; su turininga sinonimika, išradingomis meninėmis kalbos priemonėmis. Knygos redaktorė – Romualda Truncienė.
Jaukios, šiltos knygos iliustracijos, sukurtos dailininko Gedimino Pranckevičiaus. Jose – daug dangaus, erdvės; dažnai – įdomus, neįprastas žiūrėjimo taškas: iš kažkur, iš aukštai arba atvirkščiai – iš žemai aukštyn. Skambantys taškeliai, švieselės... iškalbūs lapai, žiedlapiai... paslaptingi, minkštučiai debesys... skraidus, besvoris it plunksna Dominykas... Juntamas ir ,,ne šio pasaulio“ dvelksmas. Kai kurios iliustracijos pateikiamos lyg nuotraukos albume; ypač ,,asmeniškos“ – pirmosios dvi ir paskutinė, – pagrindinių veikėjų portretai.
Vytauto V. Landsbergio kūrinyje apie arklį Dominyką – visose keturiose dalyse – yra vienas, retai sutinkamas literatūrinis bruožas. Jis tarytum ir akivaizdus, bet jį suvokiau, pamačiau visai neseniai. Veikėjai veikia, juda, keliauja. O vienas personažas – iš pagrindinių kategorijos!– visiškai nejudantis, nes įaugęs vienon vieton. Tai Rugiagėlė Svajonė. Ir – pagalvojus – kaip vis dėlto sunku vesti siužetą, plėtoti mintį, kai vienas veikėjas – štai taip – nepajudantis iš vietos. Užtat Dominykui tenka judėti, suktis už du... Tai sunki užduotis autoriui. Ir galbūt tik patys rašantieji gali tai pastebėti ir įvertinti. Tokia įdomi, savita pora, fiziškąja prasme – poliariškos priešybės. O autorius veda ją per keturias knygas. Ir – vis įdomiau ir netikėčiau. Tad telieka žavėtis dideliu rašytojo meistriškumu – spręsti tokias sunkias personažines, kompozicines užduotis; ir – įspūdingai, grakščiai, meniškai jas išspręsti! Naujosios knygos finale – tarsi nebematome personažų poros fiziškųjų kūnų; skaitytojas jau išmokęs nebematyti apvalkalo,– regime žmogiškąją, vidinę esmę... širdžių pasaulį... kai jokie materiniai barjerai, kietieji ,,įaugimai“ nebeegzistuoja... Po arklio Antrojo gimimo – ir skaitytojas mato daugiau, tikriau...
Turbūt neatsitiktinai – labai artimas dviejų knygų pasirodymo laikas. Giminingų knygų. Nors ir skirtingų savo žanru, parašytų skirtinguose žemynuose. Šių metų pradžioje pasirodė ir Vytauto V. Landsbergio „Dominykas Dvasių Karalystėje“, ir į lietuvių kalbą iš anglų išversta amerikiečių autoriaus Eben‘o Alexander‘o „Gyvas dangaus įrodymas“. Pirmoji – grožinė, pasakinė. Antroji – mokslinė, dokumentinė, su paantrašte: „Neurochirurgo kelionė į pomirtinį gyvenimą“ (leidykla ,,Eugrimas“; originalo kalba knyga išleista 2012 m.), tačiau stiliumi irgi meniška ir stipri. Abi knygos – kalbančios beveik apie tą patį. Jos artimos savo prigimtimi, idėjomis. Viena skirta labiau vaikams, jaunimui, antra – labiau suaugusiems; tačiau gali būti ir kitaip...
Knygos su didžiąja, giliąja išmintimi beldžiasi į žmonių sąmonę. Jos reikalingos, jos būtinos! Kad – išbristume, išsivaduotume, kad išliktume! Kad pakiltume – į geresnį ir šviesesnį buvimą. Ir – daug žmogiškesnį...
Buvimą tą – kurį atrado arklys Dominykas ir jo Rugiagėlė.
