Dabar populiaru
Publikuota: 2016 rugpjūčio 3d. 20:17

Knygos recenzija. Williamo Goldingo „Musių valdovas“ – kur riba tarp žmogaus ir žvėries?

Knyga „Musių valdovas“
Mažvydo Karaliaus/15min nuotr. / Knyga „Musių valdovas“

Kuomet knygyne ieškojau šios knygos, buvau nukreiptas į paauglių ir jaunimo literatūros skyrių. Ir nors žvelgiant į Williamo Goldingo romano „Musių valdovas“ stilių galėčiau sutikti, kad kūrinys atrodo lyg ir skirtas jaunam ir savęs vis dar ieškančiam žmogui, tačiau akyliau panarsčius po jo turinį neabejoju – šią literatūros klasiką privalo perskaityti ir suaugęs skaitytojas.

Romaną prieš pat vasarą perleido leidykla „Alma littera“. Knygos vertėja – Aleksandra Dantaitė.

Suprasti akimirksniu

  • Knyga pirmą kartą išleista 1954 metais
  • Tai filosofinis alegorinis romanas apie žmogaus žiaurumo kilmę
  • „Musių valdovas“ – pirma W.Goldingo knyga
  • Pagal knygą sukurti trys kino filmai

Pirmą kartą apie šį kūrinį išgirdau vaikystėje, kuomet per televiziją pamačiau pagal knygą sukurtą ir Peterio Brooko režisuotą 1963 metų filmą. Jau tuomet scenos giliai įsirėžė į atmintį, bet taip šio filmo daugiau per televiziją ir nemačiau, todėl neprieštaraučiau, kad tokio pobūdžio filmų žydruosiuose ekranuose būtų ir daugiau. Knygos taip pat neaptikau, arba gūdžioje vaikystėje vis dar nežinojau kaip rasti. Visgi džiaugiuosi, kad ši literatūros klasika pagaliau pateko į mano rankas.

Taigi, susipažinkime su „Musių valdovu“.

Romano autorius britas W.Goldingas turi panašumų su amerikiečių rašytoju Kurtu Vonnegutu – abu jie buvo Antrojo pasaulinio karo dalyviai, vėliau, sukrėsti karo žiaurumų, savo kūryba bandę atkreipti pasaulio dėmesį į žmogaus žvėriškumą. Štai čia galite rasti dviejų K.Vonneguto knygų, kuriose apstu antikarinių minčių, apžvalgą.

Antrojo pasaulinio karo metu W.Goldingas tarnavo britų karo laivyne, vėliau tapo karininku ir povandeniniuose laivuose nuo 1940 metų tarnavo iki karo pabaigos. Po taikos paskelbimo, jis grįžo prie mokytojavimo, tačiau dar stebėdamas karo žiaurumus jis sau vis svarbesniu kėlė uždavinį – nustatyti žiaurumo diagnozę, nes, kaip tuomet jis teigė, žmonija išties serga.

Pirmą kartą 1954 metais išleistas „Musių valdovas“ tapo alegoriniu romanu, kuriame W.Goldingas ir ieškojo atsakymų į savo klausimus: kas žmogų daro žmogumi ir kur yra riba tarp žmogaus ir žvėries?

Romane pasakojama apie būrį paauglių ir visai mažamečių vaikų, kurių lėktuvas katastrofos metu rėžėsį į vandenyną ir sudužo. Neišgyveno nei vienas suaugęs žmogus. Negyvenamoje saloje liko tik vaikai, kuriems ant pečių sugulė problemos, nesiderinančios su jų amžiumi – kaip susiręsti būstą, ką valgyti, galų gale – kaip išsilaisvinti iš salos ir grįžti namo?

„Suaugusieji mumis dabar negali pasirūpinti“, – šią mintį bent kelis kartus knygoje išsako vaikai, kurie yra priversti prisiimti atsakomybę ne tik už save, bet ir už jaunesniuosius likimo brolius.

Iš pradžių besidžiaugdami įgyta laisve, vaikai linksminasi, plaukiodami lagūnoje. Jie išsirenka vadą, nusistato gyvenimo taisykles, tačiau jos pasmerktos žlugti – dėl visko kaltas jaunatviškas neatsakingumas.

Nesijausdami saugiai vaikai pradeda bijoti paslaptingo žvėries, kuris visus baugina naktį ir neleidžia miegoti. Dalis jaunuolių grupės atsiskiria ir tampa medžiokliais – pasismailinę medines ietis jie pradeda ne tik medžioti šernus, bet ir tykoti žvėries, kurį žada negailestingai nudobti.

Taip jėga pradeda užvaldyti vaikų protus, o problemos sprendžiamos į visa tai žvelgiant ne per išlikimo ir racionalaus mąstymo prizmę, bet per vis labiau įsivyraujantį jėgos kultą – stipresni nustato taisykles, kurioms silpnesnieji net negali prieštarauti.

Į iš šalies žvelgiant ramų vaikų gyvenimą įsiveržia ambicijų sužeistas ir keršto trokštantis žiaurumas. Tuo tarpu būtinybė išsigelbėti iš salos nustumiama į šalį.

Romane W.Goldingas iš patirties neturinčių vaikų sustato šešėlinę visuomenę, kurioje vyrauja skirtingi vaidmenys, skirtingos atsakomybės ir skirtingas požiūris į išgyvenimą. Čia moralė kovoja su nedorove, racionalus protas su emocijomis, atsakomybė – su asmeninės valdžios troškimu. Visus šiuos poelgius iliustruoja skirtingi romano charakteriai. Pavyzdžiui, Ralfo ir Džeiko priešprieša arba patyčių objektu tapusio Kriuksio protingų įžvalgų ignoravimas – kaip galima pritarti nuomonei to, iš kurio visi juokiasi?

Verta grįžti į šios apžvalgos pradžią, kurioje minėjau, kad kūrinys yra skirtas paaugliams, bet jį turėtų perskaityti ir suaugusieji. Pats W.Goldingas stebėjo Antrojo pasaulinio karo įvykius iš fronto pusės ir negalėjo patikėti žmonijos žiaurumu. Jis baiminosi, koks likimas ateityje ištiks jaunąją kartą, kuri buvo priversta gyventi sunkiai apibūdinamo smurto laikotarpiu. Vaikai šiame romane – nuoroda į ateitį, į tuos jaunuosius visuomenės gyventojus, kurie kurs pasaulį. Tad nereikia ir stebėtis, kad „Musių valdove“ aprėpti vaikų poelgiai ne mažiau siejasi ir su suaugusiųjų kultūra.

Vienintelis dalykas, šią knygą verčiantis priskirti jaunimo literatūrai, tai kiek paprastesnis stilius, kuris nėra įmantrus ir itin lengvai gliaudomas. Tačiau visos romane perteiktos idėjos yra aktualios ir likusiems skaitytojams.

„Musių valdovas“ – romano pavadinimas taip pat turi užslėptą mintį. Tai alegorija į mitologinę Belzebubo dievybę arba, kitaip tariant, patį velnią. Tai tas nelemtas padaras, kuris išties be skrupulų įsiviešpatavo vaikų apsigyventoje saloje.

Šis romanas buvo W.Goldingo debiutas ir iš karto rašytojui pelnė pasaulinę šlovę. Tiesa, knyga taip ir galėjo neišvysti dienos šviesos, nes 1953 metais ją atsisakė išleisti daugelis leidyklų. Ją 1954 metais išleido „Faber & Faber“ leidykla, nors pati iš pradžių buvo atmetusi šį kūrinį į šalį, tačiau W.Goldingui atlikus keletą pakeitimų, sutiko „Musių valdovą“ išleisti.

Romane W.Goldingas iš patirties neturinčių vaikų sustato šešėlinę visuomenę, kurioje vyrauja skirtingi vaidmenys, skirtingos atsakomybės ir skirtingas požiūris į išgyvenimą.

Po romano pasirodymo W.Goldingas turėjo užtektinai pajamų, kad galėtų mesti mokytojo darbą ir atsiduoti literatūrai. Jis išleido dar kelias knygas, tačiau jos nebuvo tokios populiarios kaip jo debiutinis romanas. Tačiau bene visoje W.Goldingo kūryboje jaučiama ta pati tematika – noras išgydyti žmonų sielas.

2005 metais žurnalas „Time“ romaną „Musių valdovas“ įtraukė tarp 100 geriausių anglų kalba 1923-2005 metais išleistų knygų. Amerikiečių leidėjai romaną išrinkto tarp 100 geriausių anglų kalba išleistų XX amžiaus knygų, o 2003 metais BBC rengtoje apklausoje „The Big Read“, kurioje dalyvavo keli šimtai tūkstančių skaitytojų, „Musių valdovas“ užėmė 70 vietą tarp visų laikų mėgstamiausių britų romanų.

Trumpai tariant, tai literatūros klasika, kurios negalima neskaityti.

Daugiau knygų recenzijų rasite paspaudę čia.

Smagaus skaitymo.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Gera keliauti kartu

Praktiški patarimai

Video

00:21
20:23
01:49

Maistas