Kroatų rašytojų literatūra ir pasaulėjauta lietuviams vis dar lieka mažai žinoma, gal tai netgi galima pavadinti literatūrine egzotika. Tačiau pavienių tekstų bei knygų vertimų iš kroatų kalbos atsiranda, ir tai rodo, jog šie literatūriniai pasauliai artėja vienas prie kito. Šį kartą lietuvių skaitytojai Knygų mugėje turėjo progą susipažinti ne tik su neseniai M.Matišičiaus išleista knyga „Pomirtinė trilogija“, bet ir su išskirtine rašytojo asmenybe.
Drąsus leidyklos „Aidai“ pasirinkimas leisti pjesių rinkinį, tikėtina, pirmiausia taiko į teatro režisierių akiratį. Kaip žinia, ne vienas kroatų dramaturgų kūrinys jau buvo rodytas Lietuvos teatro mėgėjams. Kita vertus, kiek skaitytojai Lietuvoje pajėgūs mėgautis pjesėmis be teatro scenos pagalbos, lieka klausimas.
Šią knygą išvertusi Julija Gulbinovič pasakojo, jog pats vertimo procesas užtruko apie dvejus metus. Nemažai sunkumų sudarė ne tik išskirtinio istorinio konteksto pažinimas, bet ir tam tikri kalbiniai skirtumai. Kadangi pirmoji trilogijos pjesė „Pirma laidojami sūnūs“ parašyta kroatų tarme, kuriai atitikmeniu pasirinkta vakarų aukštaičių šiauliškių tarmė.
Autorius M.Matišičius šiuo metu gyvena iš rašymo ir muzikavimo, nors yra baigęs teisės mokslus. Ne vienas salėje sėdėjęs klausytojas neišvengiamai turėjo nustebti, išgirdęs įspūdingą autoriaus biografiją.
„13–16 metų buvau didelė roko žvaigždė Jugoslavijoje. Ilgą laiką gyvenau gatvėje, mečiau mokyklą. O kai supratau, jog tai nėra gerai, grįžau į ją atgal ir vėliau studijavau teisę“, – savo gyvenimo detalėmis dalijosi M.Matišičius.
Knygą „Pomirtinė trilogija“ sudaro trys pjesės – „Pirma laidojami sūnūs“, „Moteris be kūno“ bei „Niekieno sūnus“. Pastarosios pjesės pagrindu buvo pastatytas to paties pavadinimo filmas, kuris taip pat buvo rodytas Knygų mugės metu.
„Knyga neatsirado iš jokios koncepcijos, o iš vienos realios istorijos. Lankiausi savo gimtajame kaime, užėjau į barą ir pamačiau jaunuolius, kurie gėrė. Paklausiau, ką jie čia veikia. Jie atsakė, jog eina į paštą, o paskui visada ateina į barą. Aš paklausiau, kodėl einate į paštą. Jie eidavo pasiimti pensijos, nors nė vienam iš jų nebuvo 30. Pamatęs tokį pasaulio veidą ir parašiau pirmąją šios trilogijos dramą“, – pasakojo autorius.
Pasak M.Matišičiaus, nors po tiek rašymo metų jis jau turi profesionalių gebėjimų rašyti pjeses, kuriant šią knygą to nereikėjo, nes istorija „kalba“ pati už save. Pačios knygos koncepciją pats autorius suvokė netikėtai, sudėjęs visas tris pjeses į knygą: „Jei seksite, pamatysite, jog pirmoje pjesėje pagrindinio veikėjo visai nėra, antroje – jo pusė, o trečioje – jis atsiranda visas. Taigi ši knyga yra protingesnė už mane.“
Pasak knygą pristačiusio istoriko A.Švedo, jis į šią knygą žvelgė per istorijos prizmę ir jam buvo įdomiausia, kaip istorija įsijungia į šiuolaikinio pasaulio vaizdą. Tačiau jis buvo netikėtai nustebintas pajutęs stiprų kroatų tautos ryšį su istorine patirtimi.
„Mūsų praeitis, kurią mes laikome gyva, yra labai tolima, palyginus su kroatų istorine atmintimi, kuri jiems dar gyvesnė. Turbūt tam tikrus reiškinius įsiminti, atleisti ir pamiršti gali padėti menas“, – kalbėjo A.Švedas.
Savo knygos, o galbūt tiesiog kūrybinio kelio pristatymą Mate Matišičius baigė improvizuotu pasirodymu su akordeonistu M.Krajina ir kontrabosistu A.Isojanu. Toks kontrastingas džiazo garsų ir „Pomirtinės trilogijos“ junginys atskleidė beribę kūrybos tėkmę ir jėgą, kuri gali išsiskleisti vienu metu.
