Smulkiosios prozos rinktinės suteikia skaitytojui papildomų privilegijų, pavyzdžiui, galimybę skaityti tekstus ne iš eilės. Tą dariau ir su šia knyga. Vis dėlto rekomenduoju pirmiausia perskaityti pirmąjį ir titulinį rinkinio apsakymą, nes tai elegantiška, nors gal ir ne visai tikra istorija, atskleidžianti, kodėl Irvingas ėmėsi rašyti.
Buvau mokytas netapatinti grožinės literatūros tekstų pasakotojų ir jų autorių. Tačiau apsakymas „Kaip išgelbėti paršelį Snidą“ neabejotinai pretenduoja į autobiografiškumą. Patogų toną ir pasiteisinimą saldžiajai tapatinimo nuodėmei pakužda pats pasakotojas, apsakyme užsimindamas apie išdaigas mėgstančią rašytojo atmintį: „Tai atsiminimai, bet turėtumėte suprasti, kad (bet kokio gerą vaizduotę turinčio rašytojo) visi atsiminimai apgaulingi. Grožinės literatūros kūrėjo atmintis – itin prasta detalių tiekėja: visada galime įsivaizduoti geresnę detalę negu tą, kurią atsimename.“
Paskutinis knygos tekstas iš pirmo žvilgsnio galėtų atrodyti svetimkūnis. Prie apsakymų prilipdyta esė apie Charlesą Dickensą „Romano karalius“. Tačiau iš tiesų sunkoka rasti nuoseklesnę pabaigą šiam rinkiniui, mat minėtoje esė Irvingas grįžta ten, kur pradėjo „Paršeliu Snidu“. „Didieji lūkesčiai“ buvo pirmas romanas, kurį perskaitęs tariau sau, kad pats būčiau norėjęs jį parašyti ir pats norėčiau būti romanistas – tiksliau sakant, sujaudinti skaitytoją taip, kaip pats buvau sujaudintas“, – rašo populiarusis romano princas.
Analizuodamas Dickensą ir jo tyrinėtojus Irvingas ne tik išpažįsta šiltus jausmus „romano karaliui“, bet nuolat peršoka į savo kūrybos laikmetį ir dėsto, kas jam svarbu literatūroje. Pavyzdžiui, įgelia į žmogiškai naivias aistras nebesugebantiems įsijausti snobams. Arba gailisi, kad istorijų forma mūsų laikais neretai užgožia turinį.
O tarp įžanginio ir finalinio tekstų – šeši smagūs apsakymai, puikiai tinkantys ir ištikimų Irvingo gerbėjų alkiui malšinti, ir pirmai pažinčiai su autoriumi. Šeši kūriniai, kupini humoro ir keisčiausių siužeto pynių, kuriose tikrai atpažinsite Irvingą ne tik dėl stiliaus, bet ir tematikos: pradedant jauno urologo bandymais gelbėti miestelį nuo venerinių ligų, baigiant vyriškiu, sapnuojančiu svetimus sapnus – tarp jų ir savo motinos erotines fantazijas. Vienas apsakymas atkeliavo tiesiai iš romano – „Grilparcerio pensioną“ galbūt skaitėte „Pasaulyje pagal Garpą“.
Toliau apie siužetus pasakoti nedrįstu, kad neatimčiau skaitymo malonumo. Juk riebiais romanais savo gerbėjus išlepinęs Irvingas šį kartą dovanoja plonytes smulkiosios prozos riekes. Tačiau ant jų nebereikia tepti nei uogienės, nei sviesto. Tiesiog smaguriaukite. Galbūt visą porciją per vieną savaitgalį. O gal tamsiais žiemos vakarais. Po vieną, iš lėto.
