TIESAI REIKIA TAVO PALAIKYMO PRISIDĖK
Dabar populiaru
Sužinokite daugiau
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Rašytojas F.Lelord‘as bando išsiaiškinti: kodėl verkšlena „gerai apsirengę žmonės“?

François Lelord‘as
Leidyklos nuotr. / François Lelord‘as
Šaltinis: 15min
0
A A

François Lelord‘as – prancūzų rašytojas, buvęs psichiatras, gyvena tarp Paryžiaus ir Bankoko. Jo filosofiniai pasakojimai jau dvidešimt metų nepaprastai populiarūs ne tik Prancūzijoje. Lietuviškai išleistas jo romanas „Kaip Hektoras laimės ieškojo“ (iš prancūzų k. Virginijus Baranauskas, išleido „Tyto alba“) išverstas trisdešimtyje šalių, be to, pastatytas to paties pavadinimo filmas, praeitų metų rudenį rodytas ir Lietuvoje. François Lelord‘as ėmėsi sunkios užduoties – sukurti laimingo gyvenimo receptą ir pasidalyti juo su visais liūdnais žmonėmis. Rezultatas pranoko lūkesčius – „laimės knyga“ tapo tarptautiniu bestseleriu, bendras tiražas jau viršijo milijoną egzempliorių.

F. Lelord‘as išsiunčia savo herojų, jauną psichiatrą Hektorą į kelionę aplink pasaulį, kelionės tikslas – išsiaiškinti, kodėl turtingų šalių gyventojai, visi šie „gerai apsirengę žmonės“ dejuoja, kad jiems nepatinka gyvenimas, kurį jie gyvena, abejoja, ar teisingai pasirinko profesiją ar žmogų, su kuriuo susisaistė (ar beveik susisaistė) santuokos ryšiais. Pavargęs nuo kassavaitinio „gerai apsirengusių žmonių“ verkšlenimo, Hektoras išvyksta ieškoti „laimės formulės“. 

François Lelord‘as atsakė į kelis tinklalapio lepetitjournal.com klausimus.  

– Kodėl metų dalį praleidžiate Tailande?

– Pirmą kartą Tailande apsilankiau savo bičiulio vestuvėse, o paskui pradėjau lankytis reguliariai. Man labai patinka šį šalis, pirmiausia dėl to, kad, skirtingai nei dauguma to regiono kraštų, išvengė didžiųjų praeities tragedijų. Tai jaučiama tailandiečių elgesyje, jų mąstysenoje. Jie turi polinkį į laimę, susijusį su tuo, kad nepatyrė traumuojančios praeities. Menamam laimės specialistui kaip aš, tai – tobula šalis. Bankokas – modernus, puikiai organizuotas megapolis, su geru viešojo transporto tinklu, gražiais kino teatrais, kokybiškais knygynais. O nutolus nuo pagrindinių arterijų – tipiškas ir tradicinis miestas. 

Leidyklos „Tyto alba“ nuotr./Knygos viršelis
Leidyklos „Tyto alba“ nuotr./Knygos viršelis

– Kaip pradėjote rašytojo karjerą?

– Kiek save pamenu, visuomet norėjau rašyti romanus... Keturiasdešimties išleidau savo pirmąją knygą „Paprasto psichiatro pasakojimai“ (Les contes d‘un psychiatre ordinaire), leidykloje „Odile Jacob“. Sumaniau supažindinti su psichoterapeuto darbu pasakodamas pacientų istorijas. Paskui rašiau knygas kartu su Christophe‘u André (lietuviams puikiai žinomu psichoterapinių knygų „Netobuli, laisvi ir laimingi“, „Ramybė“ autoriumi) –  „Savivertė“, „Kaip suvaldyti sudėtingus žmones“, „Stiprios emocijos“...

Pastebėjau, kad daugelio knygų susidomėjimo objetas – neigiamos emocijos, o teigiamų pasitaiko retai

– O kaip sumanėte parašyti „Kaip Hektoras laimės ieškojo“?

 Rašydamas su bendraautoriumi „Stiprias emocijas“, pastebėjau, kad daugelio knygų susidomėjimo objetas – neigiamos emocijos, o teigiamų pasitaiko retai, net jeigu daugelis tyrimų nagrinėja laimės mechanizmus. Taigi ėmiau ir parašiau šią filosofinę pasaką „Kaip Hektoras laimės ieškojo“. Knyga pasakoja istoriją apie psichiatrą, kuris keliauja po pasaulį ir prašo įvairiausių žmonių iš įvairiausių šalių paaiškinti, kas juos daro laimingus. Rašiau šią pasaką sau – dėl smagumo, visai negalvodamas apie jokius pardavimus. Pasakojimas man atrodė pernelyg asmeniškas. Ir labai nustebau ir apsidžiaugiau, kad Vokietijoje ir Prancūzijoje knyga iškart sulaukė milžiniško populiarumo. Dabar ji jau išversta trisdešimtyje šalių, kas galėjo pagalvoti! Turiu pasakyti, kad Hektoro nuotykių pasakojimas mane patį padarė laimingą (šypsosi). Parašiau daug šios kelionės tęsinių – „Hektoras ir meilės paslaptys“, „Nauja Hektoro kelionė“, „Hektoriukas mokosi gyventi“ ir kt. Praeitais metais išėjo pirmiausia Vokietijoje, paskui Prancūzijoje „Hektoras nori pakeisti gyvenimą“. Čia Hektoras pasakoja apie keturiasdešimtmečio krizę...

– „Kaip Hektoras laimės ieškojo“ tapo filmu. Ką apie tai manote?

– Filmas baigtas ir sėkmingai parodytas. Buvau pakviestas į Šanchajų, kur buvo filmuojama daugiausia scenų, susitikti su filmavimo grupe. Režisierius Peteris Chelsomas – talentingas žmogus. Jis yra nufilmavęs geros kokybės romantinių komedijų, tokių kaip „Serendipity“ arba „Shall we danse?“. Simonas Peggas („Misija neįmanoma“, „Protocole fantôme“, „Shaun of the dead“, „Hot fuzz“) vaidina Hektorą. Jeanas Reno įkūnija kolumbiečių narkotikų verslo krikštatėvį. O man, kaip knygos autoriui, atrodo keista ir įdomu, kad mano vaizduotės sukurtus veikėjus ekrane įkūnyja garsūs aktoriai. Smagu, kad filmas sulaukė didelės sėkmės. 

– Kokia Jūsų kaip rašytojo kasdienybė?

– Rašau rytais, dažniausiai kavinėse, labiausiai mėgstu ramią atmosferą, bet kurioje esama šiek tiek gyvybės. Rašymas jau pats savaime vienatvės reikalaujantis užsiėmimas, ir kai rašai namuose, jautiesi atskirtas nuo likusio pasaulio. Kavinėje aš labiau susikoncentuoju į siužetą. Nemėginu taip, kaip namuose, įsijungti televizoriaus arba atsiversti knygos. 

– Ar tebedirbate psichoterapeutu lygiagrečiai su knygų rašymu?

– Ne, nuo 2008-ųjų nebedirbu. Rašytojo veikla atima daug laiko. Be to, gyvenu gana klajoklišką gyvenimą – tarp Prancūzijos ir Azijos, o tai su psichiatrija sunkiai suderinama. Ji negali būti praktikuojama kaip hobis arba mėgėjiškai.  

Pagal lepetitjournal.com parengė Lolija Spurgienė 

Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Temos: 2 Literatūra Knyga