Dabar populiaru
Publikuota: 2012 vasario 25d. 06:13

Kristina Sabaliauskaitė: jei būtų kuriamas filmas pagal „Silva Rerum“, svajoju, kad jį režisuotų Romanas Polanskis

Kristina Sabaliauskaitė
Juliaus Kalinsko / 15min nuotr. / Kristina Sabaliauskaitė

Penktadienį Vilniaus knygų mugėje rašytoja Kristina Sabaliauskaitė pritraukė sausakimšą salę. „Viskas, ko norėjote paklausti K.Sabaliauskaitės“ – tokia buvo susitikimo su rašytoja tema. Ir nors aistros dėl „Silva Rerum“ jau kiek aprimusios, skaitytojams buvo įdomu išsiaiškinti, koks personažas knygoje tikras, kuriose Vilniaus vietose vyko jų veiksmas, o taip pat – ar norėtų, kad knygų siužetai atsidurtų ir filme.

Tuo, kad K. Sabaliauskaitė – viena mėgstamiausių lietuvių rašytojų, penktadienį Vilniaus knygų mugėje buvo galima dar kartą įsitikinti. Prie leidyklos stendo, kuriame autografus dalino rašytoja, nusidriekė tokia eilė, kokią tądien buvo galima matyti nebent prie parašus dalinusio kadenciją baigusio prezidento Valdo Adamkaus, o į salę, kurioje su skaitytojais susitiko K.Sabaliauskaitė, žmonės grūdosi dar gerokai prieš susitikimo pradžią. Galiausiai salėje vietų pritrūko, tad dalis skaitytojų sėdėjo ant žemės, o kiti pokalbio nuotrupas gaudė net ir stovėdami salės tarpdury ar už durų.

Juliaus Kalinsko/„15 minučių“ nuotr./Kristina Sabaliauskaitė
Juliaus Kalinsko/„15 minučių“ nuotr./Kristina Sabaliauskaitė

Toks dėmesys – nepaisant to, kad šįkart K.Sabaliauskaitė naujos knygos nepristatė. Tačiau to ir nereikėjo – „Silva Rerum“ vis dar palikę daugybę neatsakytų klausimų ir žadina skaitytojų vaizduotę.

Reakcijos į kai kuriuos personažus stebino

K.Sabaliauskaitės knygos nemažai diskusijų kelia dėl to, kurie aprašyti faktai yra tikri, o kurie pramanyti. Šįkart autorė kalbėjo apie personažus. Anot K.Sabaliauskaitės, visi personažai buvo kuriami trejopai. Vienos istorinės asmenybės buvo tokios įdomios, kad aprašant jas nereikėjo nieko keisti – tiesiog įpinti jas į pasakojimus. Kiti personažai – paremti žiniomis apie konkrečius žmones, tačiau kai kurie faktai nebuvo žinomi, tad rašant romanus K.Sabaliauskaitei, kaip ji sakė, „reikėjo juos aplipdyti mėsa“. Na, ir tretieji personažai – sukurti. Tačiau rašytoja pabrėžė, kad kurdama juos, rėmėsi istorinėmis žiniomis, todėl negalima sakyti, kad jie yra visiškai išgalvoti.

Beje, rašytoja sakė, kad kai kurios skaitytojų reakcijos į jos kūrinių herojus dažnai stebindavo ją pačią. Vienas iš tokių – Jonelis. Perskaitę pirmąją knygą daugelis skaitytojų prieidavo prie autorės ir sakydavo, kad šis personažas jiems patinka, klausdavo, kas nutiks jam antroje dalyje. Tuo tarpu rašytoja siužetą kurti buvo pradėjusi nuo antrosios dalies, kurioje šis personažas atsiskleidžia toli gražu ne tokiomis puikiomis spalvomis. „Jonas – klasikinis sociopatas, tad aš vis stebėjausi, kodėl žmonėms jis patinka“, – pasakojo K.Sabaliauskaitė.

Rašytoja sakė, kad kurdama personažus stengėsi įsijausti į juos, tačiau visuomet išlaikydavo distanciją. „Labai svarbus buvo suvokimas, kad visgi esu XXI amžiaus žmogus. Svarbu suprasti savo ribas“, – sakė ji.

Nutyli apie homoseksualumą

Nors „Silva Rerum“ Lietuvoje sulaukė didžiulio dėmesio, daugybės recenzijų, atsiliepimų, visgi buvo viena tema, kurią daugelis apžvelgdami knygą nutylėjo. Tai – homoseksualumas, aprašomas antroje „Silva Rerum“ dalyje.

„Aš galvoju, kad mes vis dar esame labai barokiška visuomenė, – sakė K.Sabaliauskaitė. – Tai yra nepatogu, todėl nutylima“.

Autorė sako, kad taip pat buvo ir XVII amžiuje – nors tai egzistavo, apie tai kalbama buvo tik aukštesniuose visuomenės sluoksniuose. Tad jos aprašyta Kazimiero Norvaišos istorija – labai tipiška tiems laikams. Jis susitaikė su vyraujančiomis normomis ir spaudimu, vedęs moterį, tačiau gyvenęs užspaustą, nelaimingą gyvenimą.

Rašyti romanus – be jokios patirties

K.Sabaliauskaitė tapo tikra lietuviškos literatūros sensacija, tačiau susitikime ji prisipažino, kad iki pradėdama rašyti „Silva Rerum“ ji neturėjo jokios grožinio teksto rašymo patirties: „Nebuvo nei jokių eilėraštukų, nei jokių rašinėlių“.

Labai svarbus buvo suvokimas, kad visgi esu XXI amžiaus žmogus. Svarbu suprasti savo ribas

Idėja rašyti knygas jai kilo tyrinėjant mūsų šalies istoriją, matant, kokia ji turtinga ir įdomi, ir kartu suvokiant, kad kažkodėl niekas neaprašo to romane. „Praėjo penki metai, – niekas nerašo. Dar penki metai – niekas nerašo. Galvojau, jeigu ne aš, niekas neparašys, – juokdamasi sakė K.Sabaliauskaitė. Knygų rašymas tapo ir nauju iššūkiu jai pačiai. – Tuo metu Londone gyvenau įdomų, gražų gyvenimą. Tačiau kažko trūko, kažkokios rizikos. Ir aš surizikavau“.

Dabar, būdama pripažinta, apdovanojiomus pelnanti autorė, K.Sabaliauskaitė visgi sako vertinanti save blaiviai ir jokių įsipareigojimų nejaučianti. „Reikia žinoti saiką ir tai, kada sustoti. Tikiuosi, kad sugebėsiu save sustabdyti, kai pamatysiu, kad nebereikia rašyti“, – sakė ji.

Filmą svajoja patikėti R.Polanskiui

K.Sabaliauskaitę skaitytojai bandė ir provokuoti. Pavyzdžiui, klausė, ar sutiktų, kad pagal jos knygas būtų kuriamas filmas, o jeigu taip – kurį režisierių pasirinktų. Į tai, ar duotų leidimą filmui, K.Sabaliauskaitė atsakė nedvejodama – žinoma, kad taip. O štai dėl režisieriaus teko šiek tiek pagalvoti. Autorė prisipažino nepakankamai susipažinusi su jaunais lietuvių režisieriais, tačiau žino, apie darbą su kokiu užsienio režisieriumi ji svajoja. Tai – Romanas Polanskis. Pirma, dėl to, kad jis – vienas iš didžiųjų istorijų pasakojimo meistrų. Antra, – jis lenkų kilmės, tad galėtų geriau suprasti kai kuriuos dalykus apie Vilnių. Iš salės nuskambėjo siūlymas – galbūt vertėtų šaliai nusamdyti šį režisierių, tai juk būtų geresnė šalies reklama nei tie patys Valdovų rūmai. Šis pasiūlymas pralinksmino K.Sabaliauskaitę, tačiau ji patarė pinigų kol kas šiam tikslui dar nesimesti. Mat, galų gale, knyga dar net nėra išversta į lenkų kalbą.

K.Sabaliauskaitė atskleidė, kad šiuo metu yra bandoma versti „Silva Rerum“ į lenkų kalbą, tačiau koks bus rezultatas – nežinia. Pagrindinė problema – yra vos keli geri vertėjai, galintys gerai versti iš lietuvių kalbos į lenkų. „Ir, kaip sakė man, šiuo metu visi jie įdarbinti „PKN Orlen“, – juokavo rašytoja.

Apie būsimas knygas nekalbėjo

Kaip ir buvo siūlyta susitikimo pavadinime, skaitytojai klausė K.Sabaliauskaitės įvairiausių dalykų. Pavyzdžiui, kokie jos mėgstamiausi rašytojai. Ji sakė, kad labiausiai imponuoja rašytojai, atėję iš akademinės srities – pavyzdžiui, Umberto Eco, Susan Sontag (ypač jos knyga „Ugniklanio mylėtojas“). Pastarųjų kelių metų jos atradimai yra Giuseppe Tomasi di Lampedusa knyga „Leopardas“, kurios stilius daug kam primena pačios K.Sabaliauskaitės kūrybą (tačiau rašytoja sakė perskaičiusi „Leopardą“ jau tuomet, kai buvo parašiusi „Silva Rerum“), bei Yourcenar Marguerite kūrinys „Adriano memuarai“.

Paklausta, ką norėtų filme vaidinti iš „Silva Rerum“ personažų, ji atsakė, kad tai būtų Aronas Gordonas. Tiesa, grimuotojams tektų gerokai pasistengti. Rašytoja sakė, kad šis personažas jai tinkamiausias būtų, nes buvo mokslininkas stebėtojas, svetimasis.

Susitikimo pabaigoje rašytoja išsisuko, taip ir neatsakiusi į klausimą, ar kitoje knygų mugėje ji pristatys jau naują savo knygą. „Taip, mano planas dabar kasmet po vaiką ir po knygą“, – juokdamasi atsakė K.Sabaliauskaitė.

Pažymėkite klaidą tekste pele, prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Naujienos

Naujienos

Vardai

Grąžinti verta

„Daugiau šypsenos“

Kuriu ir apsaugau

„Susitikime lauke“

Renginių gidas